Tour planavom praleisti ilgąjį savaitgalį, nuo penktadienio iki pirmadienio. Trys naktys pačiame miesto centre esančiame bute, kurį nebrangiai rezervavom prieš keletą mėnesių.
Atradimų ištroškę, neturintys jokių planų žvelgiam į miesto žemėlapį. Turizmo centras mus su entuziazmu mus registruoja kompiuteryje ir grožisi, net ir lapkričio pabaigoje, net iš Pays Baltes į Tour važiuoja turistai. Mums nurodo Vieux Tour, chopping street etc. Valio! Visą miestą kerta pėsčiųjų bulvaras, kur vietoj medžių alėjos lakioja modernus tramvajus, o vietoje šaligatvių - parduotuvės, parduotuvės ir tipo Coffe In, kaip Vokiečių gatvėje. Ieškojom tokios krautuvės, kad pirktume ko mums reikia, šiltų ir patvarių rūbų ir batų po tvartus pasipuošus vaikščioti. Tai tas pats kas į Dargužių krautuvę bananų užsukti. Tas mūsų naivumas. Radome daugybę kitų, vien tik apsipirkimo malonumą suteikiančių.
Bėgte iš bulvaro. Tiesiai į senamiesčio labirintą. Nejaugi jie visi tokie vienodai gražūs? Aiškiai orientuoti į turistus. Prisiminiau viešnagę Kanados Kvebeke. Ach tie emigrantai/imigrantai, tiesiog alsavo prancūziško miestelio dvasia, viską pastatė beveik kaip Prancūzijoje. Burnoje plastmasės skonis.
Jį numalšinti tai jau tikrai rasime kur. Laikydami save Dargužių lygio prancūziškos virtuvės gurmanais, žygiuojam ieškoti valgymo malonumų. Jie, po tų, apie kuriuos net ir kaimo prietranka žino, esą patys maloniausi. Palikę nuošalyje cuisine traditionelle tipo vieteles, geležinkelio stoties rajone užklupom (vėliau įsitikinom, kad suklupom) Odeon. Dienos meniu – 25 EUR. Tai dvigubai brangiau nei turistinėse zabiegalkose, bet atrodo, dar įkandama Lietuvos ožkų sūrininkams. Atsisėdus už erdvaus ir estetiškai paprasto stalo supratome, kad šiandien sekmadienio pietūs ir jokie meniu neegzistuoja, rinkitės a la carte virtuvės šefo kūrinius. Per kelias sekundes teko susitaikyti su mintimi, kad mūsų kiekvienam planuoti 25 EUR pavirs į CB (carte bancaire) neįvardinta suma. Jos neįvardijimas pirmą kartą per dešimt metų leido paragauti “cuisine”. Gal ne prancūziškos, mums nežinomo virėjo, bet puikios. Vive la France.
Viešnagės biudžeto išlaidų grafa jau įvykdyta, pajamos kol kas nenusimato, tad ir ambicijų mažiau. Kažkur turėtų būti prekybos centras su Kalėdiniu maistu ir Chinon raudonu. O jaukumą randame savo bute prie televizoriaus ekrano.
Tiesa, pakeliui užsukome į Kalėdinį kermošių, geležiniais barjerais apramstytą ir su automatais saugojamu įėjimu. Tuo ir skyrėsi nuo prekybcentrio, kuriame saugo išėjimą.
Su Paryžiumi lyg ir viskas aišku, tai sostinė. Vieniems kultūros, kitiems pramogų. Romantikos mėgėjams užtenka Eifelio bokšto per viešbučio langą. Vienas draugas pasakojo visą savaitę neišėjo iš viešbučio. Tiesa, jis buvo rusas ir tai atsitiko Vienoje.
Lyon patraukė savo prakutusių komersantų laisve. Ją užfiksavau Paul Bocuse halių austrių bare (žr į 2014 metų Bastūnai sūrininkai atranda sūrių šalį). Tarp kitko tik ten radome pačią įspūdingiausią sūrių krautuvėlę.
Tour paliko arkivyskupijos dvaro prieskonį. Jo ekscelencijos (exelence galima versti kaip puikybė) rūmų kieme grožėjomės kelių šimtų metų senumo įspūdingu medžiu (atrodo klevas su spygliais ) ir nugaišusio cirko dramblio iškamša. Kad pagerintume bažnyčios įvaizdį, gal reikėtų apsilankyti Avinjone, popiežiaus mieste? Įtrauksim į kitų metų klajones.
Atradimų ištroškę, neturintys jokių planų žvelgiam į miesto žemėlapį. Turizmo centras mus su entuziazmu mus registruoja kompiuteryje ir grožisi, net ir lapkričio pabaigoje, net iš Pays Baltes į Tour važiuoja turistai. Mums nurodo Vieux Tour, chopping street etc. Valio! Visą miestą kerta pėsčiųjų bulvaras, kur vietoj medžių alėjos lakioja modernus tramvajus, o vietoje šaligatvių - parduotuvės, parduotuvės ir tipo Coffe In, kaip Vokiečių gatvėje. Ieškojom tokios krautuvės, kad pirktume ko mums reikia, šiltų ir patvarių rūbų ir batų po tvartus pasipuošus vaikščioti. Tai tas pats kas į Dargužių krautuvę bananų užsukti. Tas mūsų naivumas. Radome daugybę kitų, vien tik apsipirkimo malonumą suteikiančių.
Bėgte iš bulvaro. Tiesiai į senamiesčio labirintą. Nejaugi jie visi tokie vienodai gražūs? Aiškiai orientuoti į turistus. Prisiminiau viešnagę Kanados Kvebeke. Ach tie emigrantai/imigrantai, tiesiog alsavo prancūziško miestelio dvasia, viską pastatė beveik kaip Prancūzijoje. Burnoje plastmasės skonis.
Jį numalšinti tai jau tikrai rasime kur. Laikydami save Dargužių lygio prancūziškos virtuvės gurmanais, žygiuojam ieškoti valgymo malonumų. Jie, po tų, apie kuriuos net ir kaimo prietranka žino, esą patys maloniausi. Palikę nuošalyje cuisine traditionelle tipo vieteles, geležinkelio stoties rajone užklupom (vėliau įsitikinom, kad suklupom) Odeon. Dienos meniu – 25 EUR. Tai dvigubai brangiau nei turistinėse zabiegalkose, bet atrodo, dar įkandama Lietuvos ožkų sūrininkams. Atsisėdus už erdvaus ir estetiškai paprasto stalo supratome, kad šiandien sekmadienio pietūs ir jokie meniu neegzistuoja, rinkitės a la carte virtuvės šefo kūrinius. Per kelias sekundes teko susitaikyti su mintimi, kad mūsų kiekvienam planuoti 25 EUR pavirs į CB (carte bancaire) neįvardinta suma. Jos neįvardijimas pirmą kartą per dešimt metų leido paragauti “cuisine”. Gal ne prancūziškos, mums nežinomo virėjo, bet puikios. Vive la France.
Viešnagės biudžeto išlaidų grafa jau įvykdyta, pajamos kol kas nenusimato, tad ir ambicijų mažiau. Kažkur turėtų būti prekybos centras su Kalėdiniu maistu ir Chinon raudonu. O jaukumą randame savo bute prie televizoriaus ekrano.
Tiesa, pakeliui užsukome į Kalėdinį kermošių, geležiniais barjerais apramstytą ir su automatais saugojamu įėjimu. Tuo ir skyrėsi nuo prekybcentrio, kuriame saugo išėjimą.
Su Paryžiumi lyg ir viskas aišku, tai sostinė. Vieniems kultūros, kitiems pramogų. Romantikos mėgėjams užtenka Eifelio bokšto per viešbučio langą. Vienas draugas pasakojo visą savaitę neišėjo iš viešbučio. Tiesa, jis buvo rusas ir tai atsitiko Vienoje.
Lyon patraukė savo prakutusių komersantų laisve. Ją užfiksavau Paul Bocuse halių austrių bare (žr į 2014 metų Bastūnai sūrininkai atranda sūrių šalį). Tarp kitko tik ten radome pačią įspūdingiausią sūrių krautuvėlę.
Tour paliko arkivyskupijos dvaro prieskonį. Jo ekscelencijos (exelence galima versti kaip puikybė) rūmų kieme grožėjomės kelių šimtų metų senumo įspūdingu medžiu (atrodo klevas su spygliais ) ir nugaišusio cirko dramblio iškamša. Kad pagerintume bažnyčios įvaizdį, gal reikėtų apsilankyti Avinjone, popiežiaus mieste? Įtrauksim į kitų metų klajones.
RSS Feed
