BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II diena. TĘSINYS

Tai kaip gi pavalgyti sūrių atvažiavus į sūrių šalį? ( šie pastebėjimai yra keleto prieš tai buvusių kelionių ir šios visos kelionės išvados):

• atvažiuoti pas ūkininką į fermą. Informacijos gali rasti pakankamai, adresų, telefonų. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad fermose apsipirkinėja dviejų tipų pirkėjai: aplinkiniai gyventojai, kurie žino ko nori ir procesas vyksta greitai, ir turizmo sezono metu turistaujantys prancūzai ( ir labai retai užsieniečiai). Tad atvykus į fermą ( ir jeigu dar ir ne sezono metu...) asortimentas labai kuklus, aptarnavimo kokybė irgi vidutinė, nes sūrininkas nuolat skubantis, bėgantis, o nemokant prancūzų kalbos gali tekti išgirsti tik “bonjour” ir tuoj pat “au revoir”. Dar kartais gali pažiopsoti pro langą į sūrinės patalpą...Kaip minėjau asortimentas yra apribotas pačio ūkininko gaminama produkcija ir labai retai viršija dvi ar tris sūrio rūšis. Dar gali rasti kaimyno ūkininko sidro butelį, galbūt kokį nors konservuotą daržovę ar uogienę.
• ateiti į turgų. Dažniausiai rasite keletą specializuotų autobusėlių su samdyta mergužėle, o jau sūrių, sūrių....nuo šiaurės regiono Maroile iki Pyrėnų kalnų Perail. Sunku suvokti pagal kokius kriterijus atrinkti sūriai, gali rasti labai gerą Langre , bet ir pataikyti nusipirkti pramoninį niekutį Camembert. Gal klystu, bet man tai primena vidutinį dydžio komersantą, kuris prisiperka iš didmeninės sūrių bazės ( tokios tikrai egzistuoja ir turi sūrių visiems skoniams...) jiems patinkančia kaina sūrių ir važinėdamas po savo regiono turgelius parduoda viską. Tad jei nežinai ir nelabai supranti ko nori, ar nepažįsti gero sūrio, rezultatai gali būti apgailėtini.  

Turguje galite rasti ir patį gamintoją, dažniausiai sąlyginai jauną, bet jau suvargusią šeimą su apdribusiais vilnos megztiniais, ilgais plaukais (kartais pavirtusiais į “dredus”) ir barzda. Ant palaikės vitrinos keletas sūrelių , dažnai labai nepatrauklių , bet ganėtinai brangių. Nes reikėjo keltis anksti rytą, važiuoti ne vieną dešimtį ar net šimtą kilometrų, o pardavimas ne toks ir didelis. Fiksuotos sąnaudos didelės, plius alternatyvus, minimalaus vartojimo, gyvenimo būdas - valgytojas verčiamas brangiai “balsuoti” už žalią planetą. Ir balsuoja prancūzai, o man nelabai norisi, nes nepatinka man tas sūris. Atrodo, kad gamintojai nelabai supranta ką daro, bet viską daro natūraliai, taip kaip protėviai darydavo. Tiesa, gali kartais nusipirkti nuostabų egzempliorių, kuris puikiai išryškina nepasterizuoto pieno privalumus, bet kitą kartą atėjęs jau rasi kažkokį “katės plaukais” ( kas nežino, tai toks pilkas, ilgo plauko pelėsis) gumulą, kurio visai nesinori. 

• specializuotos sūrių parduotuvės. Fromagerie. Įsikūrę mieste, dažnai prestižinėse vietose arba Halių turguose ( dengti turgūs, kaip mūsų Vilniaus Halės prie stoties arba Klavarijų turgus). Save dažnai pristato kaip “affineur”,- sūrių brandintojas. Amatas nėra lengvas, iškelia į pirmą vietą savo vardą ( pvz Pascal Bellevaire, apie kurį dar kalbėsime vėliau), tad gali suvokti kokiais kriterijais atrenka sūrius, į kokią publiką orientuojasi. Ir jei pataikai į tau tinkančią sūrinę, esi labai pamalonintas, gali apsvaigti iš malonumo radęs savo sūrį. Tiesa, kartais sunku suvokti kas gamintojas, kiek nokintas, bet beveik visą laiką esi užtikrintas kad perki gerą produktą, tokį koks jis turi būti, nes jį atrinko “affineur”. Gali apsirikti pirkdamas jei tau tas sūris nepatinka, dėl skonio sunku ginčytis.. Valio, tai mūsų mėgiamiausia sūrio pirkimo vieta. Bet ir brangiausia.  
• kooperatinės ūkininkų parduotuvės. Dažniausiai įsikūrusios prekybiniuose rajonuose, netgi kur nors prie “supermarketų”, orientuotos į vietinį vartotoją, kuris pigiai apsiprekinęs pramoninių produktų dėl savo sveikatos ar kitų paskatų savo maistui išleidžia nemenką biudžetą. pvz duonos kg kainuoja 5 eurai, pieno litras 1,5 euro. Atvažiavus iš Lietuvos labai tinka šios kainos, bet litais....

Ūkininkai kuria bendrą įmonę, investuoja į žemes išpirkimą ir pastatą ir patys organizuoja pardavimą, aišku samdydami personalą. Vietinė valdžia labai palaiko tokias iniciatyvas, tokiu būdu šiek tiek decentralizuoja tiek supermarketų monopolį , tiek savo teritorijos užimtumą. Įdomu, kaip reiškinys, nelabai įdomu sūrininkui bastūnui.

• degustacijos, specializuoti restoranai. Apie juos kalbėsim vėliau ir detaliai. 
• nereiktų pamiršti ir supermarketų ( tik kai kurių) , kurie stengiasi, kad išrankus pirkėjas visko rastų tik pas juos. Specializuoti sūrių skyriai, kur gerai parengtas ( bemokantis tik prancūziškai..) pardavėjas ir pasiūlys ir atpjaus ir papasakos. Ten gali rasti tikrai puikių ilgo brandinimo sūrių, kaip Beaufort, kurie turbūt pagal logistiką, galimą laukimo laiką iki pirkimo, puikiai iškenčia prekystalio sterilumą. Tačiau sunku sulyginti, kad ir gerą, valgyklą su restoranu, taip ir supermarketo nelyginsiu su FROMAGERIE.

Baigiant svaičiojimus apie galimybes rasti sūrį. Atrodo banalūs dalykai,- kiekviena sūrio pardavimo vieta skirta tam tikram pirkėjui. Ir ten jis jaučiasi gerai nuolat rasdamas savo mėgiamą sūrį. Bėda sūrininkui bastūnui, kai valgykloje ( kad ir prancūziškoje) ieškai “cuisine moleculaire”. Sunkus turisto gyvenimas, vien tik nusivylimai.