Trečioji ferma. Karvių ūkis ir vėlgi apie 70. Dar pojaunis ūkininkas iš tėvų perėmęs karvių ūkį suprato, kad vienas nepajėgs vežti tos “galeros”, tad susiradęs dar porą bendraamžių ir pasiūlęs tapti bendrasavininkais, pluša iš peties. Tona ir daugiau pieno, viskas perdirbama į rūgštinius sūrelius ir jogurtą. Tačiau pusę savaitinio pieno vis tik tenka parduoti, nes neužtenka laiko viską perdirbti ir parduoti, o samdant papildomus žmones mokestinės sąnaudos labai didelės. Mums, perdirbantiems vos 150 litrų pieno, sunku suvokti kaip tvarkytis su visa tona? Bet apžiūrint vietoje neatrodo, kad viskas sudėtinga, tik nežmoniškai daug visokių formelių, kubelių ir ratelių. Robotizuoti neišeina, bet optimizuoti darbą įmanoma. Kadangi sūrininkas dar jaunas, tai diskutuojant kalba labai pasitikinčiu tonu, o A. Coquard, nors turintis labai daug patyrimo, vos sugeba įterpti vieną kitą žodį. Vizitas trumpas, bet turiningas. Išvados: ne šventieji puodus lipdo, galima ir toną pieno perdirbti į rūgštinius (ir labai rentabilius) sūrelius. Sūrinėje turi būti daug ploto, gera šaldymo įranga (nepainioti su nokinimo..) ir automatizuotas formelių ir taros plovimas. Dar mažas klausimėlis - kurgi visa tai parduoti? Ta pačia proga prisimenu rudeniop Lietuvoje apsilankiusį F.Gobin: prieš pradėdami projektuoti sūrinę turite žinoti kokius sūrius gaminsite ir kokį pieno kiekį perdirbsite. Nelengva atsakyti, gal dėl to ir sūrinės nestatome....
Ketvirtoji ferma. La ferme des Bacholles. Ožkų 30, karvių 10. Jauna šeima. Statybos, investicijų ir vilčių, tikintis gerų laikų, metas. Bet jau dabar veiduose matosi nuovargis ir to pasėkoje savotiškas atgrasumas. Sūrininkė visai nenori mūsų niekur įsileisti, bet Andre “laužia” ledus ir įsiveržia į sūrinę. O ledas pasirodo buvo tvirtas. Po valandėlės praleistos sūrinėje Andre mums pakuždėjo, kad jauna šeima niekaip nesusitvarko su sanitariniais dalykais, tad kalbėti apie sūrio kokybės valdymą buvo beviltiška. O sūrininkų ambicijos didelės: per metus padvigubinti pieno kiekį ir viską perdirbti į sūrius. Atrodo ir bankas, davęs kreditą, to siekia. Nenorėčiau grįžti į šią fermą, bijočiau rasti didelę katastrofą. Išvada: jei veide nuolat nuovargis, tai jau turi problemų ir pagal nerašytą Merfio dėsnį turėtum sulaukti dar didesnių. Ar gali ką nors pakeisti? Kaip suderinti lūkesčius ir galimybes?
Kokie santykiai tarp ETS Coquard ir smulkių ar vidutinių sūrininkų?
Vienu žodžiu? Profesionalūs.
Andre su savo komanda atrenka, o kartais ir sukuria, reikalingą įrangą, raugus, fermentus ir siūlo sūrininkams sprendimus:
Abipusiai naudingi sprendimai galimi tik tada, kai puikiai žinomos įvairių sūrių technologijos, kai įvertinamas sūrininko pasirengimas siekti vienų ar kitų tikslų, kai nuolat jaučiama situacija tobulėjant tiek įrangai, tiek mikrobiologijos produktams. Sunku pavadinti ETS Coquard profesionaliais komersantais, bet reikia pripažinti, jog jie profesionalūs technologai. Tai atitinka smulkių ir vidutinių sūrininkų lūkesčius, todėl įmonė egzistuoja daugiau kaip 20 metų.
Grįžtant į Lyon Andre pasiūlo šiuolaikinėje alinėje išgerti aperityvo, t.y. alaus. “Hig-Tech” aplinka, muzikos garsai užgožia bet kokį pokalbį, bet po antrosios stiklinės viskas susitvarko. Pasirodo muzika nemaišo bendravimui, o “fritkės” labai labai tinka prie alaus.
Diena perpildyta įspūdžių, vakare vėl sūrių asorti, atskiesta šlakeliu nefiltruoto ir nepasterizuoto sidro ir vėl viskas puiku. Prieš akis dar dvi dienos gurmaniškų atostogų.
Ketvirtoji ferma. La ferme des Bacholles. Ožkų 30, karvių 10. Jauna šeima. Statybos, investicijų ir vilčių, tikintis gerų laikų, metas. Bet jau dabar veiduose matosi nuovargis ir to pasėkoje savotiškas atgrasumas. Sūrininkė visai nenori mūsų niekur įsileisti, bet Andre “laužia” ledus ir įsiveržia į sūrinę. O ledas pasirodo buvo tvirtas. Po valandėlės praleistos sūrinėje Andre mums pakuždėjo, kad jauna šeima niekaip nesusitvarko su sanitariniais dalykais, tad kalbėti apie sūrio kokybės valdymą buvo beviltiška. O sūrininkų ambicijos didelės: per metus padvigubinti pieno kiekį ir viską perdirbti į sūrius. Atrodo ir bankas, davęs kreditą, to siekia. Nenorėčiau grįžti į šią fermą, bijočiau rasti didelę katastrofą. Išvada: jei veide nuolat nuovargis, tai jau turi problemų ir pagal nerašytą Merfio dėsnį turėtum sulaukti dar didesnių. Ar gali ką nors pakeisti? Kaip suderinti lūkesčius ir galimybes?
Kokie santykiai tarp ETS Coquard ir smulkių ar vidutinių sūrininkų?
Vienu žodžiu? Profesionalūs.
Andre su savo komanda atrenka, o kartais ir sukuria, reikalingą įrangą, raugus, fermentus ir siūlo sūrininkams sprendimus:
- kaip optimizuoti rankų darbą;
- kaip pasiekti norimą produkto kokybę;
- kaip palaikyti reikiamą higieną, produktų saugumą.
Abipusiai naudingi sprendimai galimi tik tada, kai puikiai žinomos įvairių sūrių technologijos, kai įvertinamas sūrininko pasirengimas siekti vienų ar kitų tikslų, kai nuolat jaučiama situacija tobulėjant tiek įrangai, tiek mikrobiologijos produktams. Sunku pavadinti ETS Coquard profesionaliais komersantais, bet reikia pripažinti, jog jie profesionalūs technologai. Tai atitinka smulkių ir vidutinių sūrininkų lūkesčius, todėl įmonė egzistuoja daugiau kaip 20 metų.
Grįžtant į Lyon Andre pasiūlo šiuolaikinėje alinėje išgerti aperityvo, t.y. alaus. “Hig-Tech” aplinka, muzikos garsai užgožia bet kokį pokalbį, bet po antrosios stiklinės viskas susitvarko. Pasirodo muzika nemaišo bendravimui, o “fritkės” labai labai tinka prie alaus.
Diena perpildyta įspūdžių, vakare vėl sūrių asorti, atskiesta šlakeliu nefiltruoto ir nepasterizuoto sidro ir vėl viskas puiku. Prieš akis dar dvi dienos gurmaniškų atostogų.
RSS Feed
