Gyvenimą linkę dalinti tarpsniais. Dažniausiai prisimename vaikystę, jaunystę ir t. t. Ir aš pradedu savo išpažintį nuo vaikystės dėmių. Vos sulaukęs dešimties, mokykloje buvau nufotografuotas ir nuotrauka įdėta į pionierių garbės lentą. Klasės pirmūnas – kaip tas ramūnas. O lentoje juk vien tik kaspinais pasipuošusios mergaitės! Tada dar su mergaitėmis nedraugavom, todėl ir tapau visų klasės berniukų pajuokos objektu. Po to visą dešimtmetį instinktyviai stengiausi įrodyti, kad ir aš esu bandos, garbinančios jėgą, grubumą ir paviršinį blizgesį, dalis.
Baigus mokyklą, klasės banda savaime išsiskirstė, atėjo laikas rinktis naują bendruomenę. Tuometinės „Tiesos“ laikraščio priedo ilguose puslapiuose pradėjau ieškoti, kur čia man toliau tęsti mokslus arba, kitais žodžiais tariant, kokį socialinės ateities modelį renkuosi. Dailės akademijos skelbimuose radau, kad priima du studentus į meno istorijos ir teorijos specialybę. O kaip įdomu! Bet reikia laikyti piešimo egzaminą, o aš visai nemoku piešti… O ir bendruomenė nusimato kažkokia siaura, uždara, elitinė. Gal teisė ar medicina? Juolab kad atestatas žiba vien tik penketukais. Socialinis sluoksnis daug žadantis, bet kad mokslas paremtas vien tik sausų paragrafų ar lotyniškų pavadinimų kratiniu. Nežinau – man trūks kūrybos. Tėvas, remdamasis savo mažažemių tėvų patirtimi, sako – „stok į žemės ūkį, vidutinybių aplinkoje su tavo galva karjera garantuota.“
Trečiasis dešimtmetis prabėgo svaiginančios karjeros skrydyje. Gyvulininkystės vadovas kolūkyje, už poros metų – kooperatinės įmonės direktorius, nesvarbu, kad įmonė veislininkystės ir dirbtinio apsėklinimo. Dar po kelių metų jau ir visas rajono žemės ūkis mano rankose. Drauge su laisvėjančia Lietuva sau irgi uždaviau klausimą – o ką aš čia veikiu, toje girgždančioje galeroje? Atsimenu, kad Litmenio savaitraštyje perskaičiau interviu su Sauliumi Tomu Kondrotu, kuris neatsiklausęs išlipo iš sovietinio kruizinio laivo kažkuriame Europos uoste. Paklaustas, kokie buvo pirmieji įspūdžiai, atsakė: giliai įkvėpiau laisvės oro. Vos tik atsirado mažas plyšelis buvusios „nesugriaunamos“ sovietinės valstybės sienoje – per tą plyšį ir aš kvėptelėjau laisvės svaigulio.
Būdamas subrendęs vyras pirmą kartą po daugybės metų apsiverkiau. Ne dėl džiaugsmo – iš skausmo. Pakliuvau į kultūrinę, socialinę, kalbinę vienutę kunkuliuojančiame, spalvingame Prancūzijos pasaulyje. To pasaulio durys vėrėsi taip lėtai ir taip girgždėdamos, kad prireikė dešimties (ir vėl!) metų, kol Pylimo gatvėje apsiverkiau psichologės krėsle. Pasirodo, kad beskraidant (šįkart lėktuvu) tarp Rusijos, Vilniaus ir Paryžiaus manyje apsigyveno trys asmenybės, vienu metu kalbančios rusų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Triple šizofrenija. Neišsigąskit – tai ne psichoterapeuto diagnozė, tai mano išvada aplink save pamačius kultūrinę ir socialinę dykvietę. Aplinka greit nustatė, kad tai viduramžio krizė, kad tai praeis – reikia iškentėti.
Su kančios išraiška veide bevaikštant Pilies gatvėje po skėčiu susitikome su Rasa. Prasidėjo svaigus laisvos kūrybos, darbo ir taikos gyvenimas. Atsirado pirmieji sūriai, simbolizuojantys ryšį tarp žmogaus ir gamtos, tarp miesto ir kaimo, tarp kaimynų. Jau daugiau kaip dešimtmetį (tikiuosi, ne vienintelį) žygiuojame paskui Saulę ir Ožkas, savo kelyje sutikdami begalę žmonių, įvykių, vaizdų, kurie dėliojasi į nuostabaus gyvenimo puzzle. Mūsų bendruomene tapo ir sūrininkai, ir jų sūrių valgytojai. Kaimynai ir vietinė savivalda. Kažkuriuo momentu suvokiau, kad ir Lietuvos valstybė – tai aš, tai mano bendruomenė. Kad rinkimuose renku tarnautojus, o ne valdžią, kuri mane valdytų.
Deja, atsiranda toks pusamžis, dar ne į kairę šukuojantis plaukus gyvybingas žmogus ir sako: „ei, klausyk, aš esu žaliasis valstietis, kaip tau patinka? O taip! Atsakingai valstybiškai ūkininkaujantis ir taikoje su gamta gyvenantis valstietis – tai mano gyvenimo siekiamybė. Norėčiau, kad ir kaimynų daugelis tokie būtų.“
„Puiku, aš tau padėsiu, – tvirta ranka man per petį ploja dažnai rytuose matytas kresnas sambistas, – aš dar pažįstu veikėją su pistoletu kelnėse. Kai geriam beržų sulą ir trūksta trečio, prisijungia pagonių krivis. Mes dabar jus valdysime.“
Vėl pasireiškia šizofrenija: išgirdus valstietis, akyse iškyla kiekvieną dieną savo ūkį pėsčiomis apeinantis sodietis. O realybėje – valstiečiai su savo 6l mašinyte vos spėja per savaitę aplėkti tūkstančius ha. Sako žaliasis – matau visuomenės aplinka susirūpinusį Kęstutį. O realybėje – šimtais tūkstančių tonų barstome trąšas ir kitą gamtos nuodą. Rytoj jos visos bus žaliosios. Pasirodo, kad daryti įtaką efektyviausia per kultūrą. O aš, ant galvos užsidėjęs kepurę Jonui Mekui atminti, galvoju, kad kultūra – laisvės vaisius ir išraiška. Čia dar tas, kuris visą sąmoningą gyvenimą vaikščiojo išpūstomis galifė kelnėmis globėjiškai mane skatina ramiai ir nesiblaškant dirbti, kiekvienais metais uždirbti 50 Eur mėnesinį algos priedą – ir tai bus laimės Lietuva.
Jaučiu, mano bendruomeninėje valstybėje vyksta šliaužianti okupacija, tad atgailaudamas už savo ir jūsų gyvenimo dėmes, pasižadu – nuo pavasario išeisiu partizanauti. Kad nedaryčiau istorinių klaidų, pasiimsiu Ivaškevičiaus „Žali“. Neeikvokite VSD pinigų, diversijų nedarysiu. Būsiu rezistentu. Skatinsiu ir kitus būti atspariais.
Slėpsiuosi ožkų bandoje, tad jei ieškosite – lengvai rasite.
– sūrininkas Valdas
Baigus mokyklą, klasės banda savaime išsiskirstė, atėjo laikas rinktis naują bendruomenę. Tuometinės „Tiesos“ laikraščio priedo ilguose puslapiuose pradėjau ieškoti, kur čia man toliau tęsti mokslus arba, kitais žodžiais tariant, kokį socialinės ateities modelį renkuosi. Dailės akademijos skelbimuose radau, kad priima du studentus į meno istorijos ir teorijos specialybę. O kaip įdomu! Bet reikia laikyti piešimo egzaminą, o aš visai nemoku piešti… O ir bendruomenė nusimato kažkokia siaura, uždara, elitinė. Gal teisė ar medicina? Juolab kad atestatas žiba vien tik penketukais. Socialinis sluoksnis daug žadantis, bet kad mokslas paremtas vien tik sausų paragrafų ar lotyniškų pavadinimų kratiniu. Nežinau – man trūks kūrybos. Tėvas, remdamasis savo mažažemių tėvų patirtimi, sako – „stok į žemės ūkį, vidutinybių aplinkoje su tavo galva karjera garantuota.“
Trečiasis dešimtmetis prabėgo svaiginančios karjeros skrydyje. Gyvulininkystės vadovas kolūkyje, už poros metų – kooperatinės įmonės direktorius, nesvarbu, kad įmonė veislininkystės ir dirbtinio apsėklinimo. Dar po kelių metų jau ir visas rajono žemės ūkis mano rankose. Drauge su laisvėjančia Lietuva sau irgi uždaviau klausimą – o ką aš čia veikiu, toje girgždančioje galeroje? Atsimenu, kad Litmenio savaitraštyje perskaičiau interviu su Sauliumi Tomu Kondrotu, kuris neatsiklausęs išlipo iš sovietinio kruizinio laivo kažkuriame Europos uoste. Paklaustas, kokie buvo pirmieji įspūdžiai, atsakė: giliai įkvėpiau laisvės oro. Vos tik atsirado mažas plyšelis buvusios „nesugriaunamos“ sovietinės valstybės sienoje – per tą plyšį ir aš kvėptelėjau laisvės svaigulio.
Būdamas subrendęs vyras pirmą kartą po daugybės metų apsiverkiau. Ne dėl džiaugsmo – iš skausmo. Pakliuvau į kultūrinę, socialinę, kalbinę vienutę kunkuliuojančiame, spalvingame Prancūzijos pasaulyje. To pasaulio durys vėrėsi taip lėtai ir taip girgždėdamos, kad prireikė dešimties (ir vėl!) metų, kol Pylimo gatvėje apsiverkiau psichologės krėsle. Pasirodo, kad beskraidant (šįkart lėktuvu) tarp Rusijos, Vilniaus ir Paryžiaus manyje apsigyveno trys asmenybės, vienu metu kalbančios rusų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Triple šizofrenija. Neišsigąskit – tai ne psichoterapeuto diagnozė, tai mano išvada aplink save pamačius kultūrinę ir socialinę dykvietę. Aplinka greit nustatė, kad tai viduramžio krizė, kad tai praeis – reikia iškentėti.
Su kančios išraiška veide bevaikštant Pilies gatvėje po skėčiu susitikome su Rasa. Prasidėjo svaigus laisvos kūrybos, darbo ir taikos gyvenimas. Atsirado pirmieji sūriai, simbolizuojantys ryšį tarp žmogaus ir gamtos, tarp miesto ir kaimo, tarp kaimynų. Jau daugiau kaip dešimtmetį (tikiuosi, ne vienintelį) žygiuojame paskui Saulę ir Ožkas, savo kelyje sutikdami begalę žmonių, įvykių, vaizdų, kurie dėliojasi į nuostabaus gyvenimo puzzle. Mūsų bendruomene tapo ir sūrininkai, ir jų sūrių valgytojai. Kaimynai ir vietinė savivalda. Kažkuriuo momentu suvokiau, kad ir Lietuvos valstybė – tai aš, tai mano bendruomenė. Kad rinkimuose renku tarnautojus, o ne valdžią, kuri mane valdytų.
Deja, atsiranda toks pusamžis, dar ne į kairę šukuojantis plaukus gyvybingas žmogus ir sako: „ei, klausyk, aš esu žaliasis valstietis, kaip tau patinka? O taip! Atsakingai valstybiškai ūkininkaujantis ir taikoje su gamta gyvenantis valstietis – tai mano gyvenimo siekiamybė. Norėčiau, kad ir kaimynų daugelis tokie būtų.“
„Puiku, aš tau padėsiu, – tvirta ranka man per petį ploja dažnai rytuose matytas kresnas sambistas, – aš dar pažįstu veikėją su pistoletu kelnėse. Kai geriam beržų sulą ir trūksta trečio, prisijungia pagonių krivis. Mes dabar jus valdysime.“
Vėl pasireiškia šizofrenija: išgirdus valstietis, akyse iškyla kiekvieną dieną savo ūkį pėsčiomis apeinantis sodietis. O realybėje – valstiečiai su savo 6l mašinyte vos spėja per savaitę aplėkti tūkstančius ha. Sako žaliasis – matau visuomenės aplinka susirūpinusį Kęstutį. O realybėje – šimtais tūkstančių tonų barstome trąšas ir kitą gamtos nuodą. Rytoj jos visos bus žaliosios. Pasirodo, kad daryti įtaką efektyviausia per kultūrą. O aš, ant galvos užsidėjęs kepurę Jonui Mekui atminti, galvoju, kad kultūra – laisvės vaisius ir išraiška. Čia dar tas, kuris visą sąmoningą gyvenimą vaikščiojo išpūstomis galifė kelnėmis globėjiškai mane skatina ramiai ir nesiblaškant dirbti, kiekvienais metais uždirbti 50 Eur mėnesinį algos priedą – ir tai bus laimės Lietuva.
Jaučiu, mano bendruomeninėje valstybėje vyksta šliaužianti okupacija, tad atgailaudamas už savo ir jūsų gyvenimo dėmes, pasižadu – nuo pavasario išeisiu partizanauti. Kad nedaryčiau istorinių klaidų, pasiimsiu Ivaškevičiaus „Žali“. Neeikvokite VSD pinigų, diversijų nedarysiu. Būsiu rezistentu. Skatinsiu ir kitus būti atspariais.
Slėpsiuosi ožkų bandoje, tad jei ieškosite – lengvai rasite.
– sūrininkas Valdas
RSS Feed
