Draugai klausia - kaip sekasi, ką šiemet veiki? Tik truputį pagalvojęs atsakau - dirbu pas Rasą piemeniu. Pradėjau nuo Velykų ir taip kiekvieną dieną, žygiuojame su ožkomis, vos ne trejetą kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Ožkų ganymas, tai ne karvių, niekada nesustojam, žingsnis- kąsnis, kąsnis - žingsnis ir taip nuolat pora valandų, tol kol prikemšamas didysis skrandis. Tada bėgte namo, kad atsigėrus tyro vandens galima būtų pusdienį gulinėti, atrajoti ką prikimšo pievoje ir rimtai viską sukramtyti.
Oje, viskas tilpo į tris sakinius, nors kiekvieną dieną praleidžiame drauge su ožkomis trejetą-ketvertą valandų, kurios pilnos įspūdžių, pastebėjimų, mąstymo, kalbėjimo. Taip taip, kalbėjimo, nes eidamas į ganyklas nešuosi telefoną, kad ir seną, visiškai neišmanų, bet turintį ryšį su pasauliu. Prieš porą mėnesių, tik tik pradėjęs ganyti, beveik visą laiką praleisdavau bendraudamas su visais, bet tik ne su ožkomis, tačiau su kiekviena diena vis mažiau ir mažiau skambučių, tad šiandien tvirtai pasakiau, noriu rašydamas pasidalinti tuo ką matau, ką uodžiu, ką girdžiu.
Ką girdžiu?
Prieš išeidamas mūsų kieme girdžiu ožkų bliovimą, tai raginimas, kad gana dirbti sūrinėje, jau laikas žygiuoti į ganyklas. Gerai, žygiuojam.
Vos išėjus pro vartus, baisus šunų lojimas, kaimynų dobermanas už tvoros, mūsų Zuikis prie ožkų, ožkos įsitempę kaip stygos, ausys pakeltos, atidžiai stebi vedlį, t.y. mane. Norėčiau ir aš užrikti ant kaimyno, kam tą beprotį šunį laikai? Ačiū dievui, jau 20 metrų praėjom, dar liko 2880, bet gal ne tokių baisių?
Einame per kaimą ir girdime “styginių orkestrą”, vienu metu veikia du benzopjūklai ir gal kokie trys vejos “trimeriai”. Ausis neišlavėjus, negaliu tiksliai pasakyti kiek jų ir pas kokį kaimyną, bet ožkos reaguoja ramiai, viskas gerai, kaimynai sugrįžo savaitgaliui į kaimą pailsėti, bet išsigandę rytmečio tylos ginasi erdvę raižančiais ginklais.
Priekyje matosi laukai, išgirstame pirmuosius paukščius, nei ožkos, nei aš jų nepažįstu, tai paskabydami pakelės žoles ramiai žygiuojam tolyn. Mus prisiveja nors ir apdulkėjusi, bet naujos laidos Subaru. Prie vairo nekantrus jaunasis ūkininkas, o gal miškų prižiūrėtojas, skubantis apžvelgti žemę ar mišką iš kurio galima neblogą pinigėlį išspausti. Reikia skubėti, kai tik pradedam galvoti apie pinigus iš karto žingsnis pagreitėja. Ožkos to nesupranta, bet išsiskleidę visu kelio pločiu didina greitį, galvodamos, kad atsirado naujas piemuo, kuris jas gena. Bet greitai posūkis, tiltelis į ganyklas, o Subaru nušvilpė drauge su dulkių debesiu.
Mums prieš akis laukai, pievos, bet nėra kada klausyti, reikia pasirinkti kurioje pievoje šiandien ganysimės. Ožkoms lengviau, jos nežino, to ką aš žinau. Aš žinau, kad visi šie laukai ir pievos kažkam priklauso: vienai, gyvenančiai Vilniuje, trejetas hektarų nenaudojamos (bet deklaruojamos, kad gautų išmokas) pievos, kitam, gyvenančiam nežinia kur, bet turinčiam labai labai didelį traktorių, mažiausiai dešimties hektarų grikių laukas, po to vėl nuskuręs hektarėlis pievutės, už kurio nei tai kviečiai, nei tai miežiai. Visąlaik buvau silpnas agronomijoje, niekada nesupratu, kaip tą žemę reikia arti ir akėti, kad nebūtų piktžolių? Bet tada gal pasėti grūdai irgi neaugs? Palauk, palauk, nėra kada galvoti, ožkos jau pilnomis burnomis, net nepamačiau ką nugriebė? Miežių, kviečių ir visų kitų nepažįstamų želmenų nevalia, žmogus arė, sėjo, smėlį vartė, dulkes kėlė, čia ne ožkoms. Mums pakelės žolė, melioracijos griovio šlaitas, krūmo lapas.
Šiek tiek meluoju. Ne visai kaimynas, bet geravalis žmogus mums leido ganytis vienoje pamiškės pievoje, pilnoje krūmokšnių ir jaunų medelių. Valio, tai mūsų ožkų rojus. Deja, iki jo ir reikia nužygiuoti tuos tris kilometrus, kuriuos greitu žingsniu įveikiame per pusvalandį. Kartais skrandis tiek laiko neištveria ir ožkos šuoliais pasileidžia į kažkieno apleistą pievą. Kieno? Kaip ir ožkos nežino, aš irgi nežinau. Bausti gali tik Dievulis, žmogus neturi teisės, taip save guosdamas saugau želmenų laukus nuo smalsių ožkų žvilgsnių ir jei nekalbu telefonu, tai viskas gerai, Dievulis nebaudžia. Jei pradedu kalbėti, tai Zuikiui pasidaro nuobodu, ožkos greitai pasinaudoja dėmesio stoka ir laukuose pasigirsta rykštės pliaukšėjimas, švilpimas, komandos Zuikiui. Po penkių minučių vėl ramybė. Dviejų valandų ramybė, po kurios vėl grįšime į civilizaciją.
Grįždamas papasakosiu ką matau. Nežinau kaip bus su uosle, nes sloga nosį užkimšo, o ir šiaip su amžiumi ši juslė atrofuojasi.
POST SCRIPTUM
Kaimo garsų tema siūlau paskaityti Vytauto Kinčinaičio pasakojimą “Žolės valdžia” (Šiaurės Atėnai, Nr 13, pls 10, http://www.satenai.lt/pdf-archyvas/2015-m/). Pasirodo tas žolės pjovimas ne toks jau nekaltas miestiečio ir kaimiečio vyriškas žaidimas. Ta pačia proga sukūriau šūkį : “Vyrai, kam jums tos problemos, atsisakykite to tri(p)(m)erio”. Tik nežinau kaip jį viešiau paskelbti.
Oje, viskas tilpo į tris sakinius, nors kiekvieną dieną praleidžiame drauge su ožkomis trejetą-ketvertą valandų, kurios pilnos įspūdžių, pastebėjimų, mąstymo, kalbėjimo. Taip taip, kalbėjimo, nes eidamas į ganyklas nešuosi telefoną, kad ir seną, visiškai neišmanų, bet turintį ryšį su pasauliu. Prieš porą mėnesių, tik tik pradėjęs ganyti, beveik visą laiką praleisdavau bendraudamas su visais, bet tik ne su ožkomis, tačiau su kiekviena diena vis mažiau ir mažiau skambučių, tad šiandien tvirtai pasakiau, noriu rašydamas pasidalinti tuo ką matau, ką uodžiu, ką girdžiu.
Ką girdžiu?
Prieš išeidamas mūsų kieme girdžiu ožkų bliovimą, tai raginimas, kad gana dirbti sūrinėje, jau laikas žygiuoti į ganyklas. Gerai, žygiuojam.
Vos išėjus pro vartus, baisus šunų lojimas, kaimynų dobermanas už tvoros, mūsų Zuikis prie ožkų, ožkos įsitempę kaip stygos, ausys pakeltos, atidžiai stebi vedlį, t.y. mane. Norėčiau ir aš užrikti ant kaimyno, kam tą beprotį šunį laikai? Ačiū dievui, jau 20 metrų praėjom, dar liko 2880, bet gal ne tokių baisių?
Einame per kaimą ir girdime “styginių orkestrą”, vienu metu veikia du benzopjūklai ir gal kokie trys vejos “trimeriai”. Ausis neišlavėjus, negaliu tiksliai pasakyti kiek jų ir pas kokį kaimyną, bet ožkos reaguoja ramiai, viskas gerai, kaimynai sugrįžo savaitgaliui į kaimą pailsėti, bet išsigandę rytmečio tylos ginasi erdvę raižančiais ginklais.
Priekyje matosi laukai, išgirstame pirmuosius paukščius, nei ožkos, nei aš jų nepažįstu, tai paskabydami pakelės žoles ramiai žygiuojam tolyn. Mus prisiveja nors ir apdulkėjusi, bet naujos laidos Subaru. Prie vairo nekantrus jaunasis ūkininkas, o gal miškų prižiūrėtojas, skubantis apžvelgti žemę ar mišką iš kurio galima neblogą pinigėlį išspausti. Reikia skubėti, kai tik pradedam galvoti apie pinigus iš karto žingsnis pagreitėja. Ožkos to nesupranta, bet išsiskleidę visu kelio pločiu didina greitį, galvodamos, kad atsirado naujas piemuo, kuris jas gena. Bet greitai posūkis, tiltelis į ganyklas, o Subaru nušvilpė drauge su dulkių debesiu.
Mums prieš akis laukai, pievos, bet nėra kada klausyti, reikia pasirinkti kurioje pievoje šiandien ganysimės. Ožkoms lengviau, jos nežino, to ką aš žinau. Aš žinau, kad visi šie laukai ir pievos kažkam priklauso: vienai, gyvenančiai Vilniuje, trejetas hektarų nenaudojamos (bet deklaruojamos, kad gautų išmokas) pievos, kitam, gyvenančiam nežinia kur, bet turinčiam labai labai didelį traktorių, mažiausiai dešimties hektarų grikių laukas, po to vėl nuskuręs hektarėlis pievutės, už kurio nei tai kviečiai, nei tai miežiai. Visąlaik buvau silpnas agronomijoje, niekada nesupratu, kaip tą žemę reikia arti ir akėti, kad nebūtų piktžolių? Bet tada gal pasėti grūdai irgi neaugs? Palauk, palauk, nėra kada galvoti, ožkos jau pilnomis burnomis, net nepamačiau ką nugriebė? Miežių, kviečių ir visų kitų nepažįstamų želmenų nevalia, žmogus arė, sėjo, smėlį vartė, dulkes kėlė, čia ne ožkoms. Mums pakelės žolė, melioracijos griovio šlaitas, krūmo lapas.
Šiek tiek meluoju. Ne visai kaimynas, bet geravalis žmogus mums leido ganytis vienoje pamiškės pievoje, pilnoje krūmokšnių ir jaunų medelių. Valio, tai mūsų ožkų rojus. Deja, iki jo ir reikia nužygiuoti tuos tris kilometrus, kuriuos greitu žingsniu įveikiame per pusvalandį. Kartais skrandis tiek laiko neištveria ir ožkos šuoliais pasileidžia į kažkieno apleistą pievą. Kieno? Kaip ir ožkos nežino, aš irgi nežinau. Bausti gali tik Dievulis, žmogus neturi teisės, taip save guosdamas saugau želmenų laukus nuo smalsių ožkų žvilgsnių ir jei nekalbu telefonu, tai viskas gerai, Dievulis nebaudžia. Jei pradedu kalbėti, tai Zuikiui pasidaro nuobodu, ožkos greitai pasinaudoja dėmesio stoka ir laukuose pasigirsta rykštės pliaukšėjimas, švilpimas, komandos Zuikiui. Po penkių minučių vėl ramybė. Dviejų valandų ramybė, po kurios vėl grįšime į civilizaciją.
Grįždamas papasakosiu ką matau. Nežinau kaip bus su uosle, nes sloga nosį užkimšo, o ir šiaip su amžiumi ši juslė atrofuojasi.
POST SCRIPTUM
Kaimo garsų tema siūlau paskaityti Vytauto Kinčinaičio pasakojimą “Žolės valdžia” (Šiaurės Atėnai, Nr 13, pls 10, http://www.satenai.lt/pdf-archyvas/2015-m/). Pasirodo tas žolės pjovimas ne toks jau nekaltas miestiečio ir kaimiečio vyriškas žaidimas. Ta pačia proga sukūriau šūkį : “Vyrai, kam jums tos problemos, atsisakykite to tri(p)(m)erio”. Tik nežinau kaip jį viešiau paskelbti.
RSS Feed
