Dabar kieme matau trejetą ožkų, meiliai besiglaustančių aplink mūsų išvaizdųjį ožį, vardu Kubas. Trumpėjant dienoms prasidėjo svarbus metas ožkų bandos gyvenime - ruja. Per trumpą laiką, kelis mėnesius, visos turi pastoti (iš kur toks žodis, atrodo niekuo nesusijęs su šiuo veiksmu?). Konkurencija nemaža, jaunikis vienas, tad grumtynės tarp ožkų vyksta rimtos. Bet šiandien ne apie tai.
Šiandien rašysiu ką ganydamas mąsčiau. Vakar gavau kvietimą į Alytaus (psicho) meno streiko bienalę. http://www.alytusbiennial.com/ Galvojau ir ką tai reiškia? Kol kas bandau aiškintis kiekvieną žodį.
Alytus - tai miestas, kuriame užaugau, baigiau mokyklą. Iš savo vaikystės atsimenu tik du alytiškius: savo mokyklos direktorių Vytą Daraškevičių, kuris prieš kiekvieną gatvėje sutiktą mokinį pakeldavo skrybėlę ir Nemunaičio vienuolį, su abitu, perjuostu virve, bevaikščiojantį naujomis gatvėmis.
Daugiau nieko. Tik labai tolimoje atmintyje švysčioja senamiesčio trikampis, autobusų stotelė jame. Aptriušę dviaukščiai mūriniai namai ir dideli medžiai. Nei vieni, nei kiti neišliko, kaip ir neišliko Alytaus miestelio, įsikūrusio carinės Rusijos armijos garnizono pašonėje. Vystant tarybinę pramonės revoliuciją, per keletą pokario dešimtmečių, gyventojų skaičius padidėjo keturis kartus, visiškai ištuštindamas aplinkinių kaimų sodybas. Kultūrine tuštuma skubiai pildoma tarybinės ideologijos. O toje tuštumoje du paribio atstovai: “buržuazinis” inteligentas ir knyginis pajuokos objektas.
Menas - tai jau visi žinome, bet vis kitaip suprantame. Pradedant Vilniaus Pilies ir Didžiosios gatvių sankirtoje esančia prekyviete ir baigiant rusų provokatoriumi, prie Maskvos Raudonosios aikštės grindinio prisikalusio savo sėklides. O per vidurį labai labai daug visuotinai pripažinto meno, kurį lengva vertinti, nes jis pripažintas.
Streikas - žinių bagažas kužda, kad tai sustojimas ir nieko nedarymas. Taigi esu kviečiamas į Alytų, miestą kur nėra kultūros stabdyti meną.
Bienalė - be kultūrinės spaudos nuolatinio skaitymo ar gero žodyno čia neišsiversi. Tad palieku spėliojimui ir atradimui - kas tai?
Oi, pamiršau - Psicho. Čia tai lengva, tik psichai gali šnekėti tokias nesąmones. Ir prisimenu raktą, galbūt padėsiantį įminti kas tai per renginys. Redas Diržys.
Per paskutinį dešimtmetį vis paskaitinėdamas “Šiaurės Atėnus” kelis kartus radau visiškai netikėtų tekstų, nei tai manifestas, nei tai provokacija, o gal humoro skyrelis, tuo labiau, kad kartais būdavo patalpintas paskutiniame puslapyje. Įsiminė alternatyva Vilnius - Europos kultūros sostinei. Na taip, Alytus kaip tik ta vieta. Nors ilgai kapsčiausi savo atmintyje, bet Alytuje niekaip neradau “raudonojo diržo”, tad maniau kad Redas Diržys, tai pseudonimas, o pats Redas - tai raudonilgaplaukis, barzdotas gatvėje maištaujantis “psichodarbininkas”. Ir koks buvo mano nustebimas, kai sužinojau, kad jis ir Dailės mokyklos direktorius. O Dailės mokyklą atsimenu, ji tame pačiame miesto sode, kur šeštadieniais “ploščatkėje” vykdavo šokiai .
Susipažinom su Redu, kai su keletu draugų pabandėme pafantazuoti kokios gali būti Dargužių kaimo ekonominės-kultūrinės ir aplinkosauginės perspektyvos. Kad netaptume rimtai postringaujančiais diedais, nutarėm situaciją provokuoti. Redas ir tapo tuo provokuojančiu kultūristu ( kodėl išgirdus šį žodį mintys klydinėja apie skulptūriškų vyrų ir moterų grožybes?). Pamačius Redą neatpažinau nei kultūristo, nei meno streikininko. Tačiau pamačiau ne konformistą.
Tada ir supratau kas mus vienija, mes esame paribio atstovai, kaip ir direktorius Daraškevičius ar Nemunaičio vienuolis.
Visi į Alytų, meno paribį, kur vyksta neįtikėtini dalykai - psicho meno streiko bienalė.
Šiandien rašysiu ką ganydamas mąsčiau. Vakar gavau kvietimą į Alytaus (psicho) meno streiko bienalę. http://www.alytusbiennial.com/ Galvojau ir ką tai reiškia? Kol kas bandau aiškintis kiekvieną žodį.
Alytus - tai miestas, kuriame užaugau, baigiau mokyklą. Iš savo vaikystės atsimenu tik du alytiškius: savo mokyklos direktorių Vytą Daraškevičių, kuris prieš kiekvieną gatvėje sutiktą mokinį pakeldavo skrybėlę ir Nemunaičio vienuolį, su abitu, perjuostu virve, bevaikščiojantį naujomis gatvėmis.
Daugiau nieko. Tik labai tolimoje atmintyje švysčioja senamiesčio trikampis, autobusų stotelė jame. Aptriušę dviaukščiai mūriniai namai ir dideli medžiai. Nei vieni, nei kiti neišliko, kaip ir neišliko Alytaus miestelio, įsikūrusio carinės Rusijos armijos garnizono pašonėje. Vystant tarybinę pramonės revoliuciją, per keletą pokario dešimtmečių, gyventojų skaičius padidėjo keturis kartus, visiškai ištuštindamas aplinkinių kaimų sodybas. Kultūrine tuštuma skubiai pildoma tarybinės ideologijos. O toje tuštumoje du paribio atstovai: “buržuazinis” inteligentas ir knyginis pajuokos objektas.
Menas - tai jau visi žinome, bet vis kitaip suprantame. Pradedant Vilniaus Pilies ir Didžiosios gatvių sankirtoje esančia prekyviete ir baigiant rusų provokatoriumi, prie Maskvos Raudonosios aikštės grindinio prisikalusio savo sėklides. O per vidurį labai labai daug visuotinai pripažinto meno, kurį lengva vertinti, nes jis pripažintas.
Streikas - žinių bagažas kužda, kad tai sustojimas ir nieko nedarymas. Taigi esu kviečiamas į Alytų, miestą kur nėra kultūros stabdyti meną.
Bienalė - be kultūrinės spaudos nuolatinio skaitymo ar gero žodyno čia neišsiversi. Tad palieku spėliojimui ir atradimui - kas tai?
Oi, pamiršau - Psicho. Čia tai lengva, tik psichai gali šnekėti tokias nesąmones. Ir prisimenu raktą, galbūt padėsiantį įminti kas tai per renginys. Redas Diržys.
Per paskutinį dešimtmetį vis paskaitinėdamas “Šiaurės Atėnus” kelis kartus radau visiškai netikėtų tekstų, nei tai manifestas, nei tai provokacija, o gal humoro skyrelis, tuo labiau, kad kartais būdavo patalpintas paskutiniame puslapyje. Įsiminė alternatyva Vilnius - Europos kultūros sostinei. Na taip, Alytus kaip tik ta vieta. Nors ilgai kapsčiausi savo atmintyje, bet Alytuje niekaip neradau “raudonojo diržo”, tad maniau kad Redas Diržys, tai pseudonimas, o pats Redas - tai raudonilgaplaukis, barzdotas gatvėje maištaujantis “psichodarbininkas”. Ir koks buvo mano nustebimas, kai sužinojau, kad jis ir Dailės mokyklos direktorius. O Dailės mokyklą atsimenu, ji tame pačiame miesto sode, kur šeštadieniais “ploščatkėje” vykdavo šokiai .
Susipažinom su Redu, kai su keletu draugų pabandėme pafantazuoti kokios gali būti Dargužių kaimo ekonominės-kultūrinės ir aplinkosauginės perspektyvos. Kad netaptume rimtai postringaujančiais diedais, nutarėm situaciją provokuoti. Redas ir tapo tuo provokuojančiu kultūristu ( kodėl išgirdus šį žodį mintys klydinėja apie skulptūriškų vyrų ir moterų grožybes?). Pamačius Redą neatpažinau nei kultūristo, nei meno streikininko. Tačiau pamačiau ne konformistą.
Tada ir supratau kas mus vienija, mes esame paribio atstovai, kaip ir direktorius Daraškevičius ar Nemunaičio vienuolis.
Visi į Alytų, meno paribį, kur vyksta neįtikėtini dalykai - psicho meno streiko bienalė.
RSS Feed
