Prieš savaitę išgirdau – Vokietija netikėtai įvykdys 2020 metų CO2 emisijos sumažinimo planą. Valio karantinui.
Vakar išgirdau – Vokietija skiria 21 proc. savo BVP, kad išlaikytų verslą ir vartojimą. Valio BVP augimui.
Šiandien išgirdau – Lietuvoje svarstoma, jog reikia prailginti savaitgalius, kad per karantiną sutaupytus pinigus galėtume pravalgyti, pragerti ar šiaip su nenumaldoma aistra prapirkti. Ir dar žadama pridėti „valdiškų“ pinigų, jei savi kartais pasibaigtų. Bet pirmiausia išleisim tavo, o paskui kiekvienas savo. Valio mūsų Rūpintojėliams.
Todėl prašysiu pratęsti karantiną, nes niekaip nesugebu perskaityti Servanteso „Don Kichoto“. Šių metų pradžioje per asociacijos „Viva Sol“ metinį susirinkimą viešai paskelbiau, kad nuo šiol mano pilietinė pareiga – kova su klimato kaita ir jos poveikio kaimo teritorijai vertinimas.
Analizuojant viešąją erdvę, tolimesnę ir artimesnę aplinką, supratau, kad turėčiau pradėti nuo Don Kichoto gyvenimo istorijos, nes panašu, kad susidūriau su vėjo malūnais.
Tad kovo viduryje Varėnos bibliotekoje gavau į rankas 1959 m. 20 tūkst. tiražu išleistą dvitomį „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“.
Pažįstama bibliotekininkė „paguodė“ – neįmanoma iki galo perskaityti šių kliedesių. Man tai jau antrasis bandymas, kol kas nesėkmingas. Guodžiausi, kad karantinas padės. Deja, jis per trumpas, kad būtų galima įveikti 1200 puslapių nuolatinio balansavimo ant beprotystės ribos.
Guodžia tik tai, kad beprotystė permaininga. Tai Don Kichotas kliedi, tai jo pašnekovai dar labiau nusišneka. Atrodo, kad atradau raktą diskusijai apie klimato kaitą. Tik dar nežinau, kokias duris turėčiau juo atrakinti?
Labai noriu pasikviesti į Lietuvą prancūzą gamtininką Nicolą Hulot (pirmyn, frankofonai! https://www.youtube.com/watch?v=yqwiFo82GfM).
Suvesti jį su filosofu Gintautu Mažeikiu. Pakviesti ir kokį mūsų visų gerove susirūpinusį politiką. Gal jų pokalbyje suprasčiau savo indėlį, kad Kaimas būtų gyvas. Galų gale, kad ožkos dar ganytųsi, kad pienas vis tekėtų ir mikrogyvūnų (bakterijų ir pelėsių) dėka virstų į sūrius.
- Jūsų sūrininkas Valdas
Pabaigai citata iš Servanteso (spausdintas tekstas nuotraukoje žemiau).
„Gyveno Sevilijoje vienas beprotis, kurį buvo apsėdus keisčiausia ir juokingiausia manija, kokią tik, aplamai, kada turėjo pamišėlis pasaulyje. Reikalas buvo toks, kad, prasigręžęs nusmailintu galu nendrę, jis gatvėje arba kur kitur pasigaudavo šunį ir, viena koja primynęs jam batu, o antrąją pakėlęs ranka, rūpestingai įkišdavo nendrę tam tikron vieton ir paskui pūsdavo į ją, kol šuo tapdavo apvalus it sviedinys; <...> Žiūrovams sakydavo: „Argi ir dabar tamsta manysi, kad lengvas darbas parašyti knygą?“
Ir aš manau, kad nėra lengvas daiktas kovoti su klimato kaita.
Vakar išgirdau – Vokietija skiria 21 proc. savo BVP, kad išlaikytų verslą ir vartojimą. Valio BVP augimui.
Šiandien išgirdau – Lietuvoje svarstoma, jog reikia prailginti savaitgalius, kad per karantiną sutaupytus pinigus galėtume pravalgyti, pragerti ar šiaip su nenumaldoma aistra prapirkti. Ir dar žadama pridėti „valdiškų“ pinigų, jei savi kartais pasibaigtų. Bet pirmiausia išleisim tavo, o paskui kiekvienas savo. Valio mūsų Rūpintojėliams.
Todėl prašysiu pratęsti karantiną, nes niekaip nesugebu perskaityti Servanteso „Don Kichoto“. Šių metų pradžioje per asociacijos „Viva Sol“ metinį susirinkimą viešai paskelbiau, kad nuo šiol mano pilietinė pareiga – kova su klimato kaita ir jos poveikio kaimo teritorijai vertinimas.
Analizuojant viešąją erdvę, tolimesnę ir artimesnę aplinką, supratau, kad turėčiau pradėti nuo Don Kichoto gyvenimo istorijos, nes panašu, kad susidūriau su vėjo malūnais.
Tad kovo viduryje Varėnos bibliotekoje gavau į rankas 1959 m. 20 tūkst. tiražu išleistą dvitomį „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“.
Pažįstama bibliotekininkė „paguodė“ – neįmanoma iki galo perskaityti šių kliedesių. Man tai jau antrasis bandymas, kol kas nesėkmingas. Guodžiausi, kad karantinas padės. Deja, jis per trumpas, kad būtų galima įveikti 1200 puslapių nuolatinio balansavimo ant beprotystės ribos.
Guodžia tik tai, kad beprotystė permaininga. Tai Don Kichotas kliedi, tai jo pašnekovai dar labiau nusišneka. Atrodo, kad atradau raktą diskusijai apie klimato kaitą. Tik dar nežinau, kokias duris turėčiau juo atrakinti?
Labai noriu pasikviesti į Lietuvą prancūzą gamtininką Nicolą Hulot (pirmyn, frankofonai! https://www.youtube.com/watch?v=yqwiFo82GfM).
Suvesti jį su filosofu Gintautu Mažeikiu. Pakviesti ir kokį mūsų visų gerove susirūpinusį politiką. Gal jų pokalbyje suprasčiau savo indėlį, kad Kaimas būtų gyvas. Galų gale, kad ožkos dar ganytųsi, kad pienas vis tekėtų ir mikrogyvūnų (bakterijų ir pelėsių) dėka virstų į sūrius.
- Jūsų sūrininkas Valdas
Pabaigai citata iš Servanteso (spausdintas tekstas nuotraukoje žemiau).
„Gyveno Sevilijoje vienas beprotis, kurį buvo apsėdus keisčiausia ir juokingiausia manija, kokią tik, aplamai, kada turėjo pamišėlis pasaulyje. Reikalas buvo toks, kad, prasigręžęs nusmailintu galu nendrę, jis gatvėje arba kur kitur pasigaudavo šunį ir, viena koja primynęs jam batu, o antrąją pakėlęs ranka, rūpestingai įkišdavo nendrę tam tikron vieton ir paskui pūsdavo į ją, kol šuo tapdavo apvalus it sviedinys; <...> Žiūrovams sakydavo: „Argi ir dabar tamsta manysi, kad lengvas darbas parašyti knygą?“
Ir aš manau, kad nėra lengvas daiktas kovoti su klimato kaita.
RSS Feed
