Dar prieš dešimtį metų kaimo bendruomenės laikraštėlyje išsprūdo frazė: Dargužiai - stebuklų kaimas. O toliau sekė paaiškinimas - “nes jame gyvena stebuklingi žmonės”. Šiandien manau jau kitaip, jokių stebuklų čia nėra, tiesiog tai laisvi žmonės.
Prieš keletą savaičių, ankstyvą sekmadienio rytą matau atlapotus Sūrininkų Namų vartus ir po kiemą vaikščiojančias tris žmogystas.
- Ot stebuklas, ir ką jie čia veikia?
Atpažįstu stambų Stasio siluetą ir porą mažesnių, susikūprinusių vyrukų.
- Kas atsitiko?
- Oi, Valduli, kažkokie chuliganai viso kaimo vartus nukilojo, tai ieškome tavo kieme, gal pas tave įmetė?
Tikrai, ir mūsų kiemo tik pusė vartų atlapota, kitų nėra... Lyg ir nerimas, lyg ir pyktis suėmė. Neturi ką veikti kaimo durneliai?
O Stasys toliau stovinėja ant kelio, komanduodamas Sigitui ir Veronikės sūneliui Arūnui.
-Žiūrėkit pas Kupčių ant kiemo.
Na va, viena vartų pusė voliojasi pusnyje, kita - vos laikosi ant vieno zovieso. Niekas nesulūžo, trijų vyrų pagalba viskas sutvarkyta. Pyktis nurimo, nuoširdžiai dėkoju talkininkams. Bet neįdomus jiems mano žodžių šiltumas, rytas žvarbus, norėtųsi kažko stipriau. Bet ar aš ką suprantu, mieguistomis akimis išlindęs iš pūkinės patalynės?
- Valduli, žinok staliuką užsakiau pas Pirčiupių Gretą.
O stebuklai margo svieto, ir ką čia tas Staškorius šneka?
Atpasakojant Rasai vyrų rytinę kalbą greit supratome kokios čia baikos. Taigi Stasys kažkada mus su Rasa supiršo po egle. Atmenamais laikais, miško pusnynų apsuptyje mums linkėjo meilės, sveikatos ir akvatos... Žiema miške neapseina be degtinės, tad linksmybė begalinė. O dar arklys pakinkytas į roges galva linguoja: “Važiuojam karčemon, užtvirtinsim pažadus ir linkėjimus”. Ir pučia, tik pučia šaltyje baltuojantį garą.
Ant stalo jautienos karpačio su daug kaparėlių ir citrinos riekele, šalia rasotas grafinas. Labai nedidelis, pradžioje mes dar nedrąsūs. Su trečiu grafinu pasirodė ir Greta - “Dargužiai siaučia?” Kaip alyvos į ugnį įpylė, pasididžiavimas apėmė širdį, “siaučia Dargužiai”. Grįžimas namo neįstrigo į atmintį, bet žinau, kad nuolat lydėjo didžiulis didžiulis geltonas mėnulis.
Vakar nuėjau pas Stasį paklausti, tai kada jis tą staliuką rezervavo pas Gretą? Nutarėm, kad šį sekmadienį per pietus kinkysim arklius, kviesim liudininką Joną ir per Dargužių mišką Pirčiupių Karčemon! Oi gerai, Greta, kad su savo Cezariu dar laikai atidarius duris, Dargužiams kap rozas čia su arkliais atvažiuoti.
Rasa vis sako, ką tu ten rašinėji prie kompo, reik ruoštis restoranan. Gerai jau gerai, tęsinys laukia.... po baliaus Karčemoje.
Ir štai mes rogėse. Paskęstam kumelės kvapo debesyje. Užsukam pas Joną, jo moteriškė miestiškai apsitaisius lipa į roges, Stasys linguoja galvą, bet nieko nesako. Patraukiam kaimo keliuku pro kapines, bet mums jos visai neįdomios, mūsų laukia apsnigtas miškas ir “žalioji stotelė” prie laužo. Kaimo keliais šiais laikais važinėja traktoriai dideliais ratais, kelias išmaltas, tad mūsų nekaustyta kumelė ir rogės skersos, tai į vieną pusę, tai į kitą, vis kitą, niekaip neprisitaiko tiesiai važiuoti. Primena sūpynes, kai krūtinėje gimsta lengvumo, gal net skrydžio jausmas. Viename kelio vingyje lėtai, bet iš tiesų išskridome, visi į kairį šoną. Rasa ant žemės, Jono moteriškė ant Rasos, aš prie Rasos, Jonas ant manęs, tik Stasys už vadelių besilaikydamas stryktelėjo ant kojų. Prieš tai išgėrę nebuvom, tad skrydžio euforijos nespėjom pajausti, pasičiupinėjom, kad su mėlynėmis, bet be lūžių, tęsiam kelionę toliau. Šiek tiek netikrumo akyse, tad maža spanguolinės taurelė kaip Perlo bilietas į pažadėtą puodo laimėjimo džiaugsmą.
Miškas tikrai gražus, “joks dailininkas tokio nenutapytų”. Tai Stasio pasišaipymas iš Jono, kuris dažnai savo drobėse atkartoja Dargužių apylinkių detales. Rogės juda tyliai ir lėtai, lėtai pasakoja ir Stasys. Vis rodo kur kokio dargužiečio privataus miško ribos, kas tą mišką prižiūri arba neprižiūri, taip sužinom ir daugelio šeimų istorijas. Jos ganėtinai liūdnos, tas jau mirė, ten vaikai dėl turto barasi, kiti vien tik geria ir niekas jiems daugiau nerūpi.
O Stasiui rūpi Stasiukas, jau daug metų pas jį gyvenantis gero būdo, bet silpnavalis vyriškis, vis nuolat ir nuolat bandantis ištrūkti iš namų rutinos. Stasys turi namus, turi lauko virtuvę, kuri tarnauja vyriškos kompanijos valgymui, televizoriaus žiūrėjimui, dažnai ir išgėrimui. Saikingam. Nesaikingai ar neprotingai geriantiems kieme, tiesiai ant tako guli du puikiai matomi tvoros štankietai - vienas Prietrankai, kitas Limuzinui ( ai du visiems gerai pažystami Dargužių personažai). Taip Stasys saugo savo mini bendruomenę nuo išorinių pagundų. Bendruomenėje kaip šešėlis slankioja ir armėnas Sarkisianas. Sunkiai, labai sunkiai sergantis, bet stiprią kavą nuolat geriantis vienišas vyras, seniai pardavęs 4 kambarių butą Vilniuje, pinigus atidavęs į Londoną išvykusiai dukrai. Vienišų vyrų bendruomenė, kurios siela, seserimi Tereza, save vadinantis Staškorius.
Nežinau kur priežastis, o gal pasekmė, bet kaimuose daug vienišų vyrų. Dažnai turintys žmonas mieste, kurios kaime pasirodo tik atšilus orams, kai grynam ore išsivėdina per žiemą sudrėkusios prietrankų drapanos.
Kumelė greitina žingsnį, krūmuose sušmėžuoja Margiris, Stasių šuniukas, o štai ir Stasiukas, nuo pat ryto su kitu arkliu malkas miške ruošia. Ir laužas uždegtas, ir stalas apvalus pastatytas. Stasys ieško eglės, galvojau savais reikalais? Bet ne, atneša ryšulėlį dovanų - riešutų buvusiai jaunamartei Rasai. Ilgas bučinys į lūpas, Jonas fiksuoja į skaitmeninę laikmeną, bus ką įdėti į facebook. Ir kaip gali nemylėti to Stasio?
Nors ir laibai smagu prie laužo, bet kelionės tikslas - Gretos restoranas. Ir vėl į roges, ir vėl lėtas Stasio pasakojimas apie buvusį Pirčiupių lentpjūvės viršininką, kuris “24” Volgą nusipirko anksčiau negu Varėnos partijos sekretorius. Pirčiupių kaimas paliko slogų įspūdį, gal kad pradėjo temti, gal dėl to, kad atmintyje įstrigusi sudeginto kaimo tragedija. Net ir miestiškai išpuošti namai atrodo atlieka kapinių sargų pareigą. Kažkur miške pasislėpus buvusi dviaukštė mūrinė mokykla, kurios griuvimo nesustabdė net ir joje atidarytas “nacistinio genocido aukų muziejus”. Parduotuvė neveikia. Gyvybės šaltinis ir šioks toks darbdavys tai Gretos ir Cezario karčema. Jon ir judame, įveikę nuolatiniu srautu judančių mašinų greitkelį A4.
Stasys bučiuoja ranką baro šeimininkei Linutei, ranką tiesia ir tikroji šeimininkė Greta. Tik Cezaris niekad nesirodo ir kažkur po savo išpuoselėtą mini zoosodą vaikštinėja. Ant stalo garuoja karšto vyno ąsotis, nuotaika akivaizdžiai keičiasi į gerą. Kol užsakom užkandą, kol karštą patiekalą - aplinka tampa Kalėdinė.
Su Kalėdom, kaimiečiai!!!
Prieš keletą savaičių, ankstyvą sekmadienio rytą matau atlapotus Sūrininkų Namų vartus ir po kiemą vaikščiojančias tris žmogystas.
- Ot stebuklas, ir ką jie čia veikia?
Atpažįstu stambų Stasio siluetą ir porą mažesnių, susikūprinusių vyrukų.
- Kas atsitiko?
- Oi, Valduli, kažkokie chuliganai viso kaimo vartus nukilojo, tai ieškome tavo kieme, gal pas tave įmetė?
Tikrai, ir mūsų kiemo tik pusė vartų atlapota, kitų nėra... Lyg ir nerimas, lyg ir pyktis suėmė. Neturi ką veikti kaimo durneliai?
O Stasys toliau stovinėja ant kelio, komanduodamas Sigitui ir Veronikės sūneliui Arūnui.
-Žiūrėkit pas Kupčių ant kiemo.
Na va, viena vartų pusė voliojasi pusnyje, kita - vos laikosi ant vieno zovieso. Niekas nesulūžo, trijų vyrų pagalba viskas sutvarkyta. Pyktis nurimo, nuoširdžiai dėkoju talkininkams. Bet neįdomus jiems mano žodžių šiltumas, rytas žvarbus, norėtųsi kažko stipriau. Bet ar aš ką suprantu, mieguistomis akimis išlindęs iš pūkinės patalynės?
- Valduli, žinok staliuką užsakiau pas Pirčiupių Gretą.
O stebuklai margo svieto, ir ką čia tas Staškorius šneka?
Atpasakojant Rasai vyrų rytinę kalbą greit supratome kokios čia baikos. Taigi Stasys kažkada mus su Rasa supiršo po egle. Atmenamais laikais, miško pusnynų apsuptyje mums linkėjo meilės, sveikatos ir akvatos... Žiema miške neapseina be degtinės, tad linksmybė begalinė. O dar arklys pakinkytas į roges galva linguoja: “Važiuojam karčemon, užtvirtinsim pažadus ir linkėjimus”. Ir pučia, tik pučia šaltyje baltuojantį garą.
Ant stalo jautienos karpačio su daug kaparėlių ir citrinos riekele, šalia rasotas grafinas. Labai nedidelis, pradžioje mes dar nedrąsūs. Su trečiu grafinu pasirodė ir Greta - “Dargužiai siaučia?” Kaip alyvos į ugnį įpylė, pasididžiavimas apėmė širdį, “siaučia Dargužiai”. Grįžimas namo neįstrigo į atmintį, bet žinau, kad nuolat lydėjo didžiulis didžiulis geltonas mėnulis.
Vakar nuėjau pas Stasį paklausti, tai kada jis tą staliuką rezervavo pas Gretą? Nutarėm, kad šį sekmadienį per pietus kinkysim arklius, kviesim liudininką Joną ir per Dargužių mišką Pirčiupių Karčemon! Oi gerai, Greta, kad su savo Cezariu dar laikai atidarius duris, Dargužiams kap rozas čia su arkliais atvažiuoti.
Rasa vis sako, ką tu ten rašinėji prie kompo, reik ruoštis restoranan. Gerai jau gerai, tęsinys laukia.... po baliaus Karčemoje.
Ir štai mes rogėse. Paskęstam kumelės kvapo debesyje. Užsukam pas Joną, jo moteriškė miestiškai apsitaisius lipa į roges, Stasys linguoja galvą, bet nieko nesako. Patraukiam kaimo keliuku pro kapines, bet mums jos visai neįdomios, mūsų laukia apsnigtas miškas ir “žalioji stotelė” prie laužo. Kaimo keliais šiais laikais važinėja traktoriai dideliais ratais, kelias išmaltas, tad mūsų nekaustyta kumelė ir rogės skersos, tai į vieną pusę, tai į kitą, vis kitą, niekaip neprisitaiko tiesiai važiuoti. Primena sūpynes, kai krūtinėje gimsta lengvumo, gal net skrydžio jausmas. Viename kelio vingyje lėtai, bet iš tiesų išskridome, visi į kairį šoną. Rasa ant žemės, Jono moteriškė ant Rasos, aš prie Rasos, Jonas ant manęs, tik Stasys už vadelių besilaikydamas stryktelėjo ant kojų. Prieš tai išgėrę nebuvom, tad skrydžio euforijos nespėjom pajausti, pasičiupinėjom, kad su mėlynėmis, bet be lūžių, tęsiam kelionę toliau. Šiek tiek netikrumo akyse, tad maža spanguolinės taurelė kaip Perlo bilietas į pažadėtą puodo laimėjimo džiaugsmą.
Miškas tikrai gražus, “joks dailininkas tokio nenutapytų”. Tai Stasio pasišaipymas iš Jono, kuris dažnai savo drobėse atkartoja Dargužių apylinkių detales. Rogės juda tyliai ir lėtai, lėtai pasakoja ir Stasys. Vis rodo kur kokio dargužiečio privataus miško ribos, kas tą mišką prižiūri arba neprižiūri, taip sužinom ir daugelio šeimų istorijas. Jos ganėtinai liūdnos, tas jau mirė, ten vaikai dėl turto barasi, kiti vien tik geria ir niekas jiems daugiau nerūpi.
O Stasiui rūpi Stasiukas, jau daug metų pas jį gyvenantis gero būdo, bet silpnavalis vyriškis, vis nuolat ir nuolat bandantis ištrūkti iš namų rutinos. Stasys turi namus, turi lauko virtuvę, kuri tarnauja vyriškos kompanijos valgymui, televizoriaus žiūrėjimui, dažnai ir išgėrimui. Saikingam. Nesaikingai ar neprotingai geriantiems kieme, tiesiai ant tako guli du puikiai matomi tvoros štankietai - vienas Prietrankai, kitas Limuzinui ( ai du visiems gerai pažystami Dargužių personažai). Taip Stasys saugo savo mini bendruomenę nuo išorinių pagundų. Bendruomenėje kaip šešėlis slankioja ir armėnas Sarkisianas. Sunkiai, labai sunkiai sergantis, bet stiprią kavą nuolat geriantis vienišas vyras, seniai pardavęs 4 kambarių butą Vilniuje, pinigus atidavęs į Londoną išvykusiai dukrai. Vienišų vyrų bendruomenė, kurios siela, seserimi Tereza, save vadinantis Staškorius.
Nežinau kur priežastis, o gal pasekmė, bet kaimuose daug vienišų vyrų. Dažnai turintys žmonas mieste, kurios kaime pasirodo tik atšilus orams, kai grynam ore išsivėdina per žiemą sudrėkusios prietrankų drapanos.
Kumelė greitina žingsnį, krūmuose sušmėžuoja Margiris, Stasių šuniukas, o štai ir Stasiukas, nuo pat ryto su kitu arkliu malkas miške ruošia. Ir laužas uždegtas, ir stalas apvalus pastatytas. Stasys ieško eglės, galvojau savais reikalais? Bet ne, atneša ryšulėlį dovanų - riešutų buvusiai jaunamartei Rasai. Ilgas bučinys į lūpas, Jonas fiksuoja į skaitmeninę laikmeną, bus ką įdėti į facebook. Ir kaip gali nemylėti to Stasio?
Nors ir laibai smagu prie laužo, bet kelionės tikslas - Gretos restoranas. Ir vėl į roges, ir vėl lėtas Stasio pasakojimas apie buvusį Pirčiupių lentpjūvės viršininką, kuris “24” Volgą nusipirko anksčiau negu Varėnos partijos sekretorius. Pirčiupių kaimas paliko slogų įspūdį, gal kad pradėjo temti, gal dėl to, kad atmintyje įstrigusi sudeginto kaimo tragedija. Net ir miestiškai išpuošti namai atrodo atlieka kapinių sargų pareigą. Kažkur miške pasislėpus buvusi dviaukštė mūrinė mokykla, kurios griuvimo nesustabdė net ir joje atidarytas “nacistinio genocido aukų muziejus”. Parduotuvė neveikia. Gyvybės šaltinis ir šioks toks darbdavys tai Gretos ir Cezario karčema. Jon ir judame, įveikę nuolatiniu srautu judančių mašinų greitkelį A4.
Stasys bučiuoja ranką baro šeimininkei Linutei, ranką tiesia ir tikroji šeimininkė Greta. Tik Cezaris niekad nesirodo ir kažkur po savo išpuoselėtą mini zoosodą vaikštinėja. Ant stalo garuoja karšto vyno ąsotis, nuotaika akivaizdžiai keičiasi į gerą. Kol užsakom užkandą, kol karštą patiekalą - aplinka tampa Kalėdinė.
Su Kalėdom, kaimiečiai!!!
RSS Feed
