SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Keliaujantis / nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
    • Lauknešėlis verslui / šventei visoje Lietuvoje!
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra
  • Trijų ežerų HUB

Prologas. Kelionė iš vieno pasaulio į kitą

18/10/2021

0 Comments

 
Picture

(Prologas spalio 27 dieną, trečiadienį, 17 val. VU Filosofijos fakultete, 201 auditorijoje. Tiesioginė transliacija per FB Viva Sol, VU FSF, Sūrininkų Namai).

Prieš keletą metų įvyko stebuklas. Prabudimas. Moksleivės iš Švedijos Gretos Thunberg emocingas pasisakymas iš JT tribūnos supurtė lyg šaltas dušas. Mano karta, tame tarpe ir aš, esame kaltinami atėmęs ateitį iš dabartinės jaunosios ir būsimų kartų.

Tai nebuvo smūgis į pripūstą oro balioną. Nes būtų atšokęs su dar didesne jėga. Sėklos jau buvo pasėtos.
​

Du metai, praleisti Ferme de Pincheloup Normandijoje. Kantrus (dažnai ir nekantrus) darbas, rutina, tamsios vienišos naktys ir Jean-Jacques Patin – iš atviro ir šilto sūrininko-ožkininko virtęs draugu, o vėliau ir broliu.

Susitikimas su nuostabiąja Rasa ir abiejų nenumaldomas laisvės ir taikos su savimi, gamta, kaimynais troškimas.

Per susižavėjusią Julija Smiškal atrastas žymiausias Prancūzijos žemdirbys Pierre Rabhy, jo kuklumas ir kolibrio metodas.

Ilgi pokalbiai su Žymantu Morkvėnu – ornitologais, gamtininkais, kol supratau, kad paukščiai ne vien tik čiulbėjimo ir grožio estetinio pasigėrėjimo objektas.

Ilgas buvimas Kalvių pievose su Giedre Žickyte ir jos įvardintas keliavimas paskui saulę ir ožkas. Su meile.

Sauliaus Sakalo poetiškas mosavimas dailidės kirviu ant „Sūrininkų Namų“ tvarto stogo, beklausant kaimo merginų prikimusio klegėjimo.

Džiaugsmingi ir beviltiški darbai Dargužių kaimo bendruomenėje ir Arūno Poviliūno jonvabalių metafora. O kur dar Diogeno priminimas – „neužstokite mums saulės¡“.

Mano guru „Sūrių turguje“ sutiktas Romas Sakadolskis, jo mintys apie trijų šaltinių taisyklę ir pasitikėjimo ugdymą.

Iracionalumo paieškos Dargužiuose bežaidžiant trišalį futbolą su Redu Diržiu.

Ilgi ir lėti žiemos vakarai Aušrinės vienkiemyje su Henriku Gudavičiumi.

Zygmundo Baumano atradimas Varėnos bibliotekoje. Globalizacija / troškimai ir valstybė, šokanti striptizą. 

Petro Vaitiekūno liaudies demokratija ir dėl kaimo verkiantys Ukrainos oligarchai.

Pasvarstymai apie kūrybiškumą su Gintautu Mažeikiu Marcinkonyse ir skaitymo atradimai: meistrystės ir lyderystės dialektika, laisvė nuo ir kam.

Pasiknaisiojimas giminės protėvių istorijose ir sunkus atradimas, kad greičiausiai ir mano genai stovėjo prie Holokausto duobių. Įsikibus į šautuvą.

Kęstučio Navicko sąžiningumo ir pareigos jausmo kokybės viršenybė kiekybiniame pasaulyje.

Vilmos Atkočiūnienės ir Linos Gumbrevičienės analizės, sintezės ir konkretumo gebėjimai.

Žemarto Budrio ir jo kolegų „Supratimo agentūra“. Nebereikia ir turinio – užtenka pavadinimo.

Pravėrus Mėlynų durų galerijos duris sutikta Ieva Bureikaitė, paskatinusi spiesti Trijų Ežerų HUB.

Vos ne kasmet vis iš naujo skaityta Hermann Hesse „Stiklo karoliukų  žaidimas“.

Visa tai ( ir dar daugiau...) atrasta per sūrį¡¡¡ Plius Gretos T. emocingas „pasitaškymas“ – ir pradėjo dėliotis bendras paveikslas. Tiesa, dar laukė ilgos Nicolas Hulot / Frederic Lenoir knygos „D‘un monde a l‘autre“ studijos ir daugybė atvertų kitų autorių – prancūzų filosofų, antropologų, sociologų, fizikų, ekonomistų  ir daug kitų spausdintų ar video puslapių. Bruno Latour, Edgar Morin, Bernard Stiegler, Gael Giraud, Pablo Servigny, Jean-Marc Jankovici ir kiti. 

Ir štai prasideda kelionė iš vieno pasaulio į kitą. Užsimetus ant pečių humanitaro skraistę žengiant skirtingais keliais drauge su skirtingais bendrakeleiviais link vieno tikslo – gamtos ir žmogaus santarvės.
​

Raktiniai žodžiai, lydėsiantys šioje kelionėje:
Picture
Ir kiti žodžiai, atsirandantys keliaujant su bendrakeleiviais. 

Su nekantrumu laukiu žengti:
  • Bendrystės paieškų keliu su Žemartu iš „Supratimo agentūros“
  • Agroekologijos keliu su Lina iš Viva Sol
  • Aplinkosaugos keliu su Žymantu iš BEF
  • Socialinių verslų (o ar gali verslas būti kitoks?) keliu su Ieva iš VU FSF
  • Žinojimo ir supratimo keliu su Arūnu iš VU FSF

Prologas spalio 27 dieną (trečiadienį) 17 val. VU FSF, 201 auditorijoje. Tiesioginė transliacija per FB Viva Sol, VU FSF, Sūrininkų Namai.
0 Comments

Tarp virtualios šventės ir realios kasdienybės. Skerstuvės

5/9/2021

1 Comment

 
Picture
Picture
Šią savaitę pas kaimyną skerstuvės. Tik žviegia ne pjaunama kiaulė, bet benzopjūklų komanda. Dzūkeliams uždrausta penėti paršiukus, tad pjaunam miškus. Net ne miškus, o nedidelį gojelį prie mūsų sodybos. Medžiai griūna giliai atsidusdami. Klausyti nežmoniškai skaudu. Tris kartus prašiau kaimyno, kad parduotų man tą gojelį, bet visąlaik atsakymas vis tas pats – kaipgi kaime be miško, be malkų. Malkų tikrai bus, miško jau nebe. Norisi bėgti kuo toliau į virtualią erdvę, kur galiu pasirinkti man tinkamą melodiją. Kur Google man siunčia nuostabias kompiuterio foto užsklandas. Kur jau tu, žmogeli, pamatysi tai realiam gyvenime? Pasvajok atsidaręs Microsoft langą į pasaulį.

Tai mano reali įžanga į knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skirsnį Miražas ir realybė“.

Apie mūsų virtualias svajas ir gyvenimą įsikibus į smartphoną kalbėti lengva. Kiekvienas turime tą, kurį lytim ir braukiam. Kažkada spaudinėjom, tai buvo nepatogu ir lėta. Dabar greita ir gražu. Bet „kiekvienam savo“ – dažna cituojamas nacistų priežodis.

Nicolas Hulot ir Frederic Lenoir knygoje atrandu, kad pasaulyje per metus peržiūrima 136 milijardai pornografinių video, arba 348 vnt. vienam smartphonui. Kadangi knyga išleista 2020 metais ir dar kažkiek laiko rašyta, tai duomenys pasenę – ačiū dievui, dabar kiekvienas telefono turėtojas galim kiekvieną dieną sutikti po naują heroję ar herojų. Matau Erlicko plačią šypseną – gyvenime, koks tu gražus.

Dar daug rašoma apie facebook draugus ir gerbėjus, laikintojus. Laika – tokia graži šunytė, kurią sovietiniai mokslo ir progreso nešėjai gūdžiais šaltojo karo metais pasiuntė išbandymams į kosmosą. Tai mes beveik visi esame laikintojai, tos šunytės garbingos mirties minėtojai.

Lietuviai laikintojai save vadina palaikytojais. Ligi šiol man sunku susitaikyti , kad kartais super nuostabios idėjos dažniau yra palaikomos, bet ne realizuojamos. Nes nėra kam realizuoti. Pirmyn! – sušuko Servanteso Don Kichotas ir pirmas metėsi atgal.

Dažnu atveju kova su klimato kaita apsiriboja kalbomis apie kovą su klimato kaita.

Gerai, kad taip neįvyko praeitą savaitgalį Dauguose, kai Daugų burės(11) Daugų burės | Facebook subūrė begalę daugiškių ir jų svečių. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį puikų įvairių kartų sambūrį. Nebuvo scenos, nebuvo graudžių rypavimų, buvo buriavimas, irklavimas, plaukimas ir bėgimas. Buvo bendras  grikinės košės ir ežero poliaukos valgymas. Varžytuvių nugalėtojai vietoje žalvarinės taurės gavo po sūrio gabalą. Ir tai visus sujungė į bendrą šurmulį, kad nemačiau nei vieno jaunuolio ar jaunuolės (o jų buvo tikrai daug), kad laikytų rankoje smartphoną. Realybė pranoko virtualybę.

Ekspertai prognozuoja, kad atsiradus (oi kaip laukiam, nesulaukiam...) 5G ryšio tinklui, mes galėsime:
  • 8 valandas per dieną žiūrėti į ekraną, vietoje dabar 3 valandų per dieną.
  • Kildami liftu į savo gyvenamą narvelį galėsime intymiai pradėti, o leisdamiesi – pabaigti.
  • Taip pat galėsim neiti į mokyklą ir nesutiksim romantiškai naivios pirmosios meilės, bet 5G mums padės.
  • Taip pat nereikės eiti į pilną užkratų viešą polikliniką, gydytojas ir konsultuos, ir operuos nuotoliniu būdu. Kur tos viduramžių bobulės, kur rožę gydė užkalbėjimu? Tokia privilegija tik kaimiečiams.
​
Ir dar daug mums net neįsivaizduojamų dalykų mūsų laukia, kad tik mes būtume toliau nuo skurdžios, nykios realybės. O jei kas kalba, kad tavo ateitis tavo rankose, tai netiesa – ji tavo ekrane.
 
- draugiškai Valdas
2021-09-05
Picture
Picture
1 Comment

Kraujo kvapas mane svaigina. Jūsų ne?

13/8/2021

0 Comments

 
Picture
Buvau pasodintas į Vilniaus miesto daboklę Pylimo gatvėje. Buvau teisiamas už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Jie bučiau neatgailavęs, tai bučiau buvęs teisiamas už pareigūno sužalojimą. Seime dalyvavau spaudos konferencijoje šalia opozicijos politikierių. Visiškai neatsimenu, kas tada buvo valdžioje, tai nebuvo svarbu.

Nors tai buvo prieš gerus 15 metų, tačiau adrenalino antplūdį prisimenu ir dabar. Ir nors priežastys buvo visiškai niekinės, buvo įdomu tapti mini herojumi, kovojančiu ne tik žodžiu (bet ir fiziniu veiksmu) su valstybės institucija. O ką reiškia policijoje verkianti, už širdies besilaikanti ir validolio prašanti moteris? Ir ne viena. O ką reiškia staiga suaktyvėjęs draugų ratas, per pažįstamus siekiantis išlaisvinti iš daboklės – ūkininkui gi reikia ožkas melžti, negali sėdėti daboklėje iki nakties.

Prisimenu analogišką situaciją Normandijoje, Žan-Žako fermoje. Visą savaitgalį man vienam reikėjo prižiūrėti „Ferme de Pincheloup“, nes po supermarketo „išniekinimo“ (jame ŽŽ su draugais patalpino avis ir telyčias), jie buvo uždaryti ir gavo nemenką baudą, kurią vėliau sumokėjo solidarūs valgytojai.

Visiškai nesistebiu, kad atsiranda kumštininkų vyrukų, kurie tik ir laukia progos kam užduoti. Kraujo kvapas labai svaigina. O jūsų ne? Minios palaikymas mane svaigina. O jūsų ne?

Atrodo, kad kumštininkai be minios neilgai svaigsta, gavę atgal – greit išsiblaivo.

Didžiausia problema ne kumštininkai, o minia. Kodėl ji čia, ko ji nepatenkinta? Ir t. t. Galima užduoti tūkstančius klausimų ir gausime tūkstančius visai racionalių atsakymų. Dažnai tai būna ilgalaikės pagirios po audringo ūžavimo.

Ir vėlgi grįžtu prie Gintauto Mažeikio „Po pono ir tarno“. Jei mūsų sąmonėje – valstybė – ponas, o mes – tarnautojai, tai nesunku suprasti, kad valstybė žygiuoja į vieną pusę, tarnas – į kitą. Minia nori duonos ir žaidimų, tai ką valdžia žada, bet nesugeba ir niekada nesugebės išpildyti. Bet stengiasi iš paskutiniųjų – nemokami koncertai, patriotinis himno giedojimas, betonuoti miestai, miesteliai ir vis dar ¡ atsiliekantys kaimai. Atlyginimų didėjimas, produktų pigėjimas – viskuo pasirūpina valdžia.

Ei tu mužike, nelįsk čia su savo samprotavimais, kad nei žmogus, nei jo teritorija nelabai kam rūpi, tai gal mes imsimės rūpintis savimi ir savo teritorija?

Panašu, kad turime tarnų minią. Ir ji reguliariai, laikas nuo laiko nušluoja esančią, kad ir super intelektualią ir protingą valdžią.

Kumštininkus išblaivinsim, tam valstybė turi visas galimybes. Bet kaip išblaivinti tarnų minią?

Gal reikia baigti ją girdyti? Nuolankiai prisipažinus, kad karalius yra nuogas, pradėsime kalbėtis.

Pokalbis bus labai ilgas ir emocingas. Citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ – „Žmogus – kupina paradoksų būtybė – nuolat deklaruoja būti nepriklausomu pačiam priimant sprendimus, tačiau negali išgyventi be ryšių su kitais. Istorija rodo, kaip sunku rasti kompromisą tarp asmeninės ir kolektyvinės laimės.“

2021-08-12
​Valdas


Picture
0 Comments

Asmeninių ir viešųjų interesų konfliktas

4/8/2021

0 Comments

 
Picture
Ne, tai ne apie valdininkų ar politikų korupciją. Jei ji egzistuoja, tai yra specialios tarnybos, kurios su tuo kovoja.

Mes kalbėsim apie su klimato kaita susijusį egoizmą. Frederic Lenoir išskiria trijų lygių egoizmą:
  • Nacionalinių valstybių;
  • Verslo kompanijų (nuo savęs patikslinsiu – ypač tų, kurios (arba kurių akcininkai) niekaip nesusijusios su teritorija);
  •  Asmeninis egoizmas.​
Dar pridėčiau – bendruomeninis, kurio išraišką matome šiandien, kai Lietuvoje sprendžiame pabėgėlių klausimą. Atrodytų nieko naujo – o kas gi norė(tų)jo gyventi prie čigonų taboro? Nesunku nuspėti, kokios priežastys, kokie mitai, baubai užsilikę mūsų sąmonėje. Mes tiesiog bijome, dažnai instinktyviai, patys nesuprasdami ko. Nusikaltimų, kito tikėjimo, kitų tradicijų, kito bendravimo.

Tad stipri (o tai reiškia uždara ir atspari?) bendruomenė šiandien išreiškia patį brutaliausią egoizmą – o kodėl pas mus? O kodėl ne kitur? Kiekvienam save gerbiančiam kaime yra (už savivaldybės ar valstybės biudžeto finansuotas) bendruomenės centras, įrengtos patalpos, dažnai su virtuve ir visais patogumais. Save vadinančios bendruomenėmis, dažnai trijų žmonių asociacijos, desperatiškai rašo projektus, kaip perkant treniruoklius įveiklinti šias patalpas ir štai puiki išeitis – galimybė apgyvendinti vieną ar daugiau  pabėgėlių šeimų, susipažinti su kita kultūra. Atverti savo vidinio grožio ir gėrio slėpinius ir stiprinti tarpusavio kaimynystės santykius. Net ir treniruokliai būtų įveiklinti.

Šiandien net nekalbam apie žmogiškąjį solidarumą ir pagalbą – nelaimingiems žmonėms, dažnai apgautiems rožinių iliuzijų. Labai įdomūs ir patriotai – pasipuošę tautinėmis vėliavomis ir sutartinai vos sugiedoję valstybinį himną, nusispjauna ant Lietuvos problemų. Čia ne mūsų, čia jūsų problemos.

Niekados nesu giedojęs Lietuvos himno, nei karto nebuvau susikibęs rankomis Liepos 6-ąją ir nežadu to daryti. Meluoju – giedojau ir rankomis buvau susikibęs, kai prieš 30 metų Sąjūdžio pakviesti važiavome į Baltijos kelią. Šiandien mano Lietuva kita – kaip ir kitas pasaulis, kuriame gyvenu.

Grįžtu prie klimato kaitos problematikos ir prie egoizmo. Jei neklystu, tai šiandien vidutinis JAV gyventojas per metus išskiria į atmosferą 15 tonų CO2. Lietuvis – 5 tonas. Mes visa širdimi trokštame gyventi, kaip Amerikoje¡¿ ir šauktukas ir klaustukas. Tam, kad Žemės klimatas būtų daugmaž stabilus – visi turėtume „išmesti“ ne daugiau kaip 2 tonas. Tai čia tik vidurkiai. Pasidalijimas toje pačioje šalyje ar bendruomenėje, ar pasaulyje tiesiogiai proporcingas turtinei nelygybei.

Ir kaip mes čia spręsime CO2 problemas – kol kas niekaip. Iš 195 pasaulio šalių, kurios pasirašė istorinį Paryžiaus klimato kaitos susitarimą – praėjus penkiems metams tik 13 realiai pradėjo mažinti bendrą CO2 kiekį. Visos kitos stabiliai didino. Tame tarpe ir mūsų miela Lietuva, nes mūsų BVP stabiliai auga, gerovė klesti net ir be narcizų politinės lyderystės. O dabar įsivaizduokime, kad atsiranda politinis savižudis ir sako – gana, pabaliavojom, laikas apmokėti sąskaitą, ir didelę sąskaitą, kurią mums pateikia kreivai besišypsantis barmenas. Košmaras! – ne, nesutinku. Toliau gersiu, pachmielinsiuosi ir vėl gersiu. Gal net ir barmeną nudobsiu, kad ant nervų negrotų. Gal prisimenate, kodėl lietuviai nuolat pykdavo ant žydų? Prisimename to pykčio pasekmes. Todėl, kad buvo skolingi. Ne žydai lietuviams, bet lietuviai žydams, tiems bjauriems palūkininkams. Per tą laiką gal nusibaigs kaimynas, o gal ir vaikas uždus – ką padarysi. Tai ne mano problemos.

Nieko keisto, kad kaimo bendruomenė tokia pati mini egoistinė valstybėlė, kurioje tiesiog negali atsirasti tokio savižudžio lyderio. Nebent tai būtų bendruomenė be lyderio.

Nieko naujo, kad verslo įmonės (išskyrus retus atvejus, kai reikia žalinti įvaizdį) nieko realiai nedaro, jei nėra verčiamos imtis veiksmų.

Nemažai klimato kaitos aktyvistų mano, kad turime priimti nepaprastos padėties (o ji tikrai nėra paprasta) nutarimus, kurie būtų viršesni už nacionalinius, verslo, bendruomeninius ir, aišku, asmeninius. Artėja lapkričio mėnesio pasaulio valstybių susitikimas Glazge. Matysim, kiek pajudėsim ta kryptimi.
​
Netolimoje ateityje neapsieisime be tarptautinių susitarimų ir jų vykdymo kontrolės, bet jų vykdymas kainuos daug. Nežmoniškai daug . Turim paveikslą prieš akis – dabartinė pabėgėlių krizė. Trūksta tik raudonos spalvos.

Kažkas iš prancūzų filosofų kolapsologų  yra pasakęs: Covid 19 – tai aperityvas prieš paskutinę vakarienę.

Lietuvoje apsimetame, kad karantinas praėjo be pasekmių. Pamokos neišmokom, neišsiblaivėm.

Simbolinį aperityvą geriam dabar – ir labai kartų. Lyg gryną Campari ar Pomerol.

​2021-08-04, Valdas

0 Comments

Mes ką tik pabuvojom ateityje

18/7/2021

0 Comments

 
Picture
Picture
Kiekvieną kartą važiuodamas tarp Vilniaus ir Kauno (patikėkite, tai vyksta ne dažniau kaip kartą per metus...) garsiai stebiuosi – kelias pilnas automašinų ir jų juda lygiai taip pat daug į vieną pusę, kaip ir kitą. Jei sudėtume jų trajektorijas, tai pamatytume, kad gaunasi nulis – niekas niekur nepajudėjo. Tačiau visgi kažkas įvyko. Pralavėję inteligentai sakytų, kad įvyko entropija, o rusų popkultūra tai įvardintų: perebativajem dobro na gavno. Ir tas gavno – tai nematomas ir nelemtas CO2. Anglies dvideginio skaičiuoklės suskaičiavo, kad žmonija išgyvens, jei kiekvienas gyventojas per metus „išskirs“ ne daugiau 2 tonų CO2. Lietuvoje vidurkis – 5 tonos, Prancūzijoje beveik dvigubai didesnis, apie Ameriką patylėsiu. Nuo senų laikų mes tą Ameriką net pirtyse sapnuojam.

Henrikas Gudavičius sako, kad užsimojau pakeisti pasaulį. Tikrai ne – pasaulis keičiasi pats, o aš uždusęs vos spėju vilktis uodegoje. Dar dažniau esu velkamas įsikibęs į kažkieno uodegą. Nenumaldomas laisvės troškimas mane verčia paleisti Antropoceno uodegą ir sustoti, o gal skaudžiai nukristi. Bet ir vėl stotis, apsidairyti aplinkui, pasilypėti ant žmonijos išminties medžio šakų. Galvoti. Tai toks trumpas atsakymas į mylimo Henriko ilgą laišką, kurį skaičiau kaip gamtiškos ir kaimiškos išminties lobyną.

Šiandien apie žemiškus atradimus. Net sunku patikėti, kad viena savaitė ar viena diena gali būti tokią turtinga. Tiek daug gavau. Net ir ateityje pabuvojau.

Savaitė prasidėjo besvajojant apie vėją ir bures. Juliaus iš Butrimonių pagamintas katamaranas jau stovi ant Daugų ežero kranto ( kol kas...) ir laukia vėjo, nebūtinai palankaus, kad tik būtų vėjas. Su Juliumi svajojam, kad ežeras galėtų pasipuošti daugybe burių.

Bekalbant apie Daugų bures (koks daugiaprasmis žodžių junginys), atradau kultūros klubą „Kitaip“, Robertą Ožalinską ir jo „nulinkusį elektros stulpą“, kuris man pasirodė nuostabi energetinės entropijos metafora. Su nekantrumu laukiu artimiau pabendrauti su Robertu. Antras daugiškis Rolandas – ir vėlgi naujos patirtys. Žvejys, o taip – Dauguose sunku nebūti žveju. Poetas ir tapytojas – galima suprasti, žuvys ne visąlaik kimba – daug laiko mąstymui. Nuostabios beržų sulos gamintojas – neįtikėtina, kiek daug žmogus turi savyje. Ir ne tik Rolandas. Šio šeštadienio (7) Trijų ežerų HUB | Facebook susibūrimas aplink žuvienės puodą – jau tas Kitas pasaulis, apie kurį svajoju šioje studijoje.

Tai sūrių pameistrės (ir menininkės dizainerės) Ievos pasaulis, per Mėlynų durų galeriją atskleidęs kulinarinius talentus ir aistrą dalintis.

Tai medžio drožėjo (ir virėjo šefo) Andriaus pasaulis, skleidžiantis susikaupusią ramybę ir nuostabų žuvienės kvapą, kviečiantį prie bendro stalo.

Tai gamtos šviesuolės (ir žolininkės rašytojos, raugintojos ir kt. talentai ) Ievos ir jos šeimynos pasaulis, spinduliuojantis harmonija su gamta. Daug pažįstu gamtininkų, kurie dirba ir  gyvena dėl gamtos, bet nedaug tokių, kurie tiesiog su gamta. Tai Ieva Šidlaitė su savo šeimyna.

Tai Kotryna su vyru susikaupę ties stalo žaidimu (lyg katanija?) taip rimtai sprendžia teritorijų užkariavimo galimybes, kad norisi pakeisti žaidimo esmę ir pasiūlyti kovoti su CO2 išskyrimu. Jų šunytė (atleiskit, vardo neužfiksavau) tuo metu nuolankiai atranda naująjį besiganančių ožkų pasaulį.

Tai Daiva su drauge Inga apsvaigę nuo maudynių Juodikio durpingame ežere, nesustodamos dalijasi savo laimės akimirkomis. Šiek tiek apgailestaudamos, kad Juodikio žalčiai neįsisuko į ant kranto paliktus rūbus ir neįvyko netikėtas susitikimas.

Tai kantriausia Puodžių apylinkių uogų rinkėja Aldona, besididžiuojanti geriausiai žinanti visus apylinkių kelius ir takelius ir kantriai laukianti Andriaus žuvienės ragavimo. Pažadėjo, kad bus rudeninio ar ankstyvos žiemos žygio per Netečių ir Juodikį jungiantį pelkyną vadovė.

Tai pilna mašina klajojančių ožkų sūrių mylėtojų, kurie tiek prisipirko sūrių, kad bonusui gavo po nemokamą lėkštę žuvienės.

Tai tarp Vilniaus ir Merkinės klaidžiojantys autentiškų potyrių ieškotojai (ir vartotojai...) su vargu radę nuošalią Trijų ežerų fermą skubėdami valgė paskutinius žuvies gabaliukus.

Ir visi šie skirtingi pasauliai porai valandų susibūrė prie stalo, kad įvyktų trumpas bendrystės stebuklas.
​

Smagiai pasibuvom Kitam pasaulyje. Ateities pasaulyje.
Picture
Picture
Picture
0 Comments

2021-06-16. Apie kaimą (Valdui Kavaliauskui) nuo Henriko iš Liškiavos

17/6/2021

0 Comments

 
Picture
Godotinas Valdai,

Atrodo, kad esi nusiteikęs išversti didelį kelmą – iš esmės pakeisti ir ekonominius, ir kultūrinius, ir paprasčiausius bičiulystės santykius. Per 70 kilometrų nutolęs pilietis taip pat bus (gali būti) kaimynas. O kaip tai dera su reikalavimu, kad sėkmingo verslo, ūkio ar amato žmonės privalo būti atsakingi už teritoriją, kurioje gyvena?. Ar teritorija jau irgi abstrakti sąvoka? Man aiškesnė yra tokia jau seniai surasta tiesa: „mąstyk (jei gali) globaliai, o veik lokaliai“. Kai veikiančių, nekenkiant savo aplinkai, bus vis daugiau, atsigaus ir visa biosfera.
​

Žmonių bendravimas, stengiantis niekam nekenkti, naujas bendravimas, aiškėjantis iš Tavo laiško, taip pat pasiekiamas nelabai greitai. Ar įmanoma tai vienoje apylinkėje, vienoje valstybėje, kai visur jau tiek daug kosmopolitizmo? Beje, Arvydas Šliogeris rašė, kad tikrai demokratinė valstybė gali būti tiktai tautinė. („Respublika gali būti tik tautinė, grindžiama gyvos, kraujo ir žemės siejamos bendruomenės savivalda“ A. Š. Kasdienybės metafizika, Apostrofa, 2016, 59 pusl.) [Išklausyk, Valdai, dar vieną tikrai rimto žmogaus tezę. Romualdas Ozolas: „Dievas yra mano galimybė, mano siekis tobulėti, mano sugebėjimas mažiau kenkti kaimynui ir bandymas kitus paskatinti elgtis taip pat.“} O štai apie toleranciją – Arvydo Šliogerio žodžiai iš tos pačios knygos 11 psl. : „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“

Lengva cituoti, ką parašė protingi žmonės. O gyventi reikia savo galva. Gyventi kasdien – ir monotoniškai, ir į naujas situacijas papuolant. Ypač jei tenka vis persikraustyti. (Vladimiras Dalis yra užrašęs tokią išmintį: „Na novom mieste vsiak tri goda durak“ Man atrodo reiktų sakyti – durak esi penkeris metus, ne tris). ...Visokia sava patirtis yra svarbi, būtent sava. Iš karto pasakysiu: sunkokai skaitomi svetimi pamokymai, net ir iš prancūzų išversti. Todėl ir mąstymą apie geresnius ekonominius, politinius, finansinius santykius būtų gerai pradėti nuo savo oikumenos ir savo ūkio. . Netgi apie vietinius pinigus gali būti sava patirtis. Tavo mintis apie tai tikrai gera Aš turiu keletą tokių pinigų, jie vadinasi krėviukais, truputį panašūs į pašto ženklus, bet kokybiškai atspausti. Funkcionavo tie krėviukai (su Vinco Krėvės portretu) vieną dieną Merkinėje, Vinco Krėvės gimnazijoje, minint Vinco Krėvės gimtadienį, gavau juos kaip honorarą – kalbėjau dvi valandas su dešimtokais apie lietuvių literatūrą. Visi svečiai aktyviai dalyvavo pamokose, o paskui už uždirbtą honorarą , už tuos krėviukus galėjome knygų mugėje, kuri vyko aktų salėje, nusipirkti knygų. Vyko ir barteriniai mainai. Tai buvo Vinco Krėvės gimtadienio minėjimas. Jis vyksta, rodos, kasmet, bet tada gal buvo koks jubiliejus, nes svečių iš Vilniaus atvyko daug. Prisimenu, buvo net Kazys Saja... Jau praėjo gal dešimtmetis po šio susitikimo, o prisimenu. Ir galvoju, kad gal ši gimnazija ne visada gyvuoja kaip vertikaliai sukonstruota bendruomenė, kurią patogu valdyti iš viršaus. Kaimo bendruomenė dažnai yra dirbtina, veikla butaforinė, o ką padarysi, jei ir aborigenui, ir atėjūnui visą laiką „reikia gyventi ant drebančios žemės“. (Profesoriaus Petro Vasinausko žodžiai).... Rodos, prisimenu apie ką kalbėjau su dešimtokais. Kodėl dabar jaunimas sunkiai supranta lietuvių literatūrą apie kaimą? Todėl, kad netgi ir merkiniškiai nelabai susiduria su tikro kaimo realijomis, apie ką rašo Žemaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis, Juozas Aputis.Ir netgi Leonardas Gutauskas, tikrą kaimą prisimenantis tik iš savo vaikystės Vepriuose, pas senelę. Tos realijos – pačios paprasčiausios, bet jei niekada nematei, tai ir nesuprasi, kur yra tik juokelis, o kur rimtas reikalas. Ką reikia daryti, kai kiaulė paskersta, šeriai šepečiams išrauti, jau ji nusvilinta šiaudais, nugramdyta ir baltai nuplauta? Aišku, išmėsinėti reikia. Ar pirmiausia reikia pjauti skersai gulinčios kiaulės, ar išilgai? Kai šitaip netikėtai paklausi, juokiasi ne visi, kai kurie nesupranta, galvoja. O kodėl ne skersai, ana galva jau atpjauta skersai, jei žiema tikra, tas kruvinas pjūvis ant balto sniego, o šnipas ir akys žvelgia į dangų. Tarsi priekaištas skerdikui. Bet jeigu mėsinėtojai visą kiaulę be galvos pradės pjaustyti skersai – viską sugadins. Net kraujinių vėdarų nebebus. Tiktai išilgai reikia, ir labai jautriai, jei, pavyzdžiui, paleisi tulžį – sugadinsi ir lašinius, ir taukus... Tiesą sakant, jutimo šiame darbe reikia daugiau nei žinojimo, kur kas yra ir kokia seka kas atpjaunama ar nupjaunama. Tikras mestras tik brūkšteli aštriu peiliu per odą ir viena ranka atlaužia trumpą kiaulės koją nuo pusnagių iki pirmo sąnario. Pažiūrėjęs niekaip nesuprasi, kaip kiaulė smarkiai bėgiodama pati neišsisuka to sąnario.Tiesą sakant, tokio ermyderio rytą manęs prie mėsinėjimo darbų neprileisdavo, brolis Aloyzas (Šiaulių universiteto rektorius) buvo vyresnis ir mėsinėtojo peilį valdė neblogai. Bet aš vis tiek viską prisimenu iš anų laikų. O dabar jau žinau, kad gražiausiai kiaulės skerdimą aprašo aukštaitis poetas ir prozininkas Henrikas Čigriejus. Du smagūs jo herojai, atėję vienišai kaimynei papjauti kiaulės, paskerdžia dvi. Šeimininkė išbėgo pas kaimynę pasiskolinti kai kurių rykų, skerdikai, padūrę nedidelę kiaulaitę, sugrįžo į pirkią, rado negudriai paslėptą butelį, greit „perlaužė“ jį pusiau ir pamiršo, ar jau ką pjovė ar dar ne.O šeimininkė negrįžta. Jie nueina į tvartą, mato, kad didelė kiaulė guli ir tingiai kriuksi, tuoj pat papjauna ją, ir išeidami užklūva už mažesniosios kiaulės, jau anksčiau papjautos. Ir prisimena, kad kaimynė prašė papjauti būtent tą mažesnę, tiktai tą. Tik toks paprastas siužetas, bet kokie gražūs dialogai, kokie ginčai, kas ką geriau atsimena....Apie kiaules jau lyg ir aišku, o jeigu nori sužinoti ar iš dviejų kaimo pusdurnių susidaro vienas tikras durnius, reikia parskaityti Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. O jeigu nesupranti, kodėl... Štai taip ir įtraukia kaimo realijos, tos nesibaigiančios tikro natūrinio ūkio grožybės. Jau maža jų tikrovėje, bet kiek daug literatūroje. Tik šitaip dabar ir tegalima suprasti, kad kaimas yra ne gyvenimo ar poilsio vieta, o stichija, į kurią tu, deja, gali ir nepatekti, jei apsiribosi kokia viena pelninga monokultūra.

Todėl ir svarbus Tavo bandymas išsiaiškinti, kas eina kartu su Saule, o kas užstoja Saulę. Perskaičiau visus Tavo emocingus samprotavimus, bet dauguma, autorių, kurie čia paminėti, man nežinomi. Be to, kai kuriuos puslapius smarkiai „paskaitė“ vėjas – per atvirą langą ūžtelėjo besiartinančios audros šuoras ir viską sumaišė, sugrįžęs iš kiemo bandžiau atrinkti, bet puslapiai nesunumeruoti. Vis dėlto apie ekomomikos mokslą turbūt galiu galvoti paprasčiau, prisiminti seną apibrėžimą: „Ekonomika yra mokslas apie žmonių sugebėjimą išbūti ir veikti šiame ribotų išteklių pasaulyje“. Svarbiausia ir yra žinoti, kad ištekliai riboti. Tiktai ne vien apie akmens anglį ar gamtines dujas čia kalbama, svarbiau yra žmogaus mąstymo ribotumas. Mes vis dar nepajėgūs suprasti, kad šiukšlių ir atliekų era baigėsi, kad biosfera jau nebesugeba atsikurti. Reikia ieškoti ne naujų žaliavų ar iki šiol nežinotų energijos šaltinių, o mažinti entropiją. (Tą situaciją, kai energija, pereidama iš vienos formos į kitą, išsisklaido ir prapuola be naudos).Vaizdingiausiai dabartinę blogą biosferos būklę parodo vandenynas: plastikas ir pesticidai žudo jūrų mikrofauną ir mikroflorą, mažosios žuvys nebeturi maisto, nyksta ir didžuvės. Žmonės bando riboti žūklę, bet šito jau seniai nepakanka. Šitaip yra ir sausumoje: monokultūros laukuose ir pievose jau labai nutolo nuo optimalaus natūrinio ūkio... Čia bandau labai trumpai atpasakoti ką tiktai pasirodžiusią Davido Attenborougho knygą „Gyvenimas mūsų planetoje“. .. Mano pasaulėjauta yra tokia (jau daug metų nesikeičianti): jeigu sugrįžai į kaimą, turi būti palankus natūriniam ūkiui. Naujovės gali būti kaip fakultatyvas, o pabandyti išgyventi reikia iš senosios patirties. Labai svarbu išsaugoti ir įgūdžius. Bet jeigu esam nebelinkę prie tos polifoninės stichijos, turime kooperuotis. Galima išrasti barterinių mainų matą, kokį stabilų ekvivalentą Paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek reikia darbo valandų, išauginant vieną kilogramą grikių. Maža mechanizacija galima, bet nepaliekant jokių atliekų, vengiant bereikalingų važinėjimų, neįsileidžiant jokių tarpininkų ir konsultantų. Dabartinis žemės ūkis yra labai gremėzdiška sistema, prie kurios lengvai prisišlieja tie, kurie dirbti nenori. Ūkininkas kasmet mato, kad jo lauke didžiulė eolinė erozija, o priešerozinių želdinių nesodina, tuos laukus vis dar plikina, taikosi prie sistemos.Naujosios mašinos irgi yra iš tos pačios sistemos, net ir produkcijos vertinimas bei supirkimas yra ne ūkininko valioje. Galutinį tokio ūkio tikslą jau seniai apibūdino filosofas Romualdas Ozolas: „jie nori mus iš čia išmėžti“. Jie negali išsivežti mūsų žemės, bet išsiveža santykius. Ir viskas, tai reikia matyti.. Todėl dauguma sugrįžtančių į kaimą ir nepritaria natūrinio ūkio sugrįžimui, kad nemato, kur veda naujoviškas ūkininkavimas. .... Dzūkijos nacionalinis parkas praleido progą bent kiek pajudėti į geresnę pusę tada, kai atidavė miškus. Ne savo valia atidavė, pakluso sistemai. Praradome 10 girininkijų, vienoje girininkijoje galima būtų buvę turėti penkis eigulius, o 50 žmonių jau yra jėga, kai reikia po truputį atkurti tai, kas gero buvo praeityje. Čia, žinoma, ilga kalba. Bet kaip gūdu, kai privatų mišką Krūčiaus aukštupyje kerta tobulai „ginkluota“ brigada iš Mažeikių... Būkit sveiki Valdai ir Rasa. Norėčiau perduoti linkėjimus Ievos Šidlaitės šeimai, jos knygą „Ką kanda šalna“ po truputį skaitau, įdomu. Labai gerai prisimenu Dzidros Apalios sukeltą diskusiją apie pusiau natūralias augalų ekosistemas ir jos sukurtą gražų postulatą: „Lietuvos kraštovaizdis turėtų būti skanesnis“ Net nepažiūrėjęs į ano meto :“Mūsų Gamtos“ žurnalus prisimenu profesoriaus Antano Stancevičiaus teiginį apie tai, kad daug kauptukų reikės sulaužyti, kol visose kolūkių žvyrduobėse įveisim erškėčių ir šaltalankių sodus... Ir tada pralaimėjo entuziastai, linkę į natūralesnę gamtą, ir dabar pralaimi. Ir a. a. Saulius Gricius yra rašęs:“ ...visi Žaliųjų judėjimai yra geri, gražūs ir visi jie pralaimi“. Be laiko žmogus pražuvo, o jo tiesa liko...
​

Henrikas iš Liškiavos, 2021, birželio 16 – oji.

0 Comments

2021-06-07. Valdžios neįgalumas. Neužstokite mums saulės

7/6/2021

0 Comments

 
Picture
Tekstas yra iš socialinių ir filosofinių studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“. Visus įrašus galima rasti paspaudus čia.

Dar prieš prasidedant diskusijai (4) Facebook Dargužių Amatų centre, Varėnos rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis – anonsas į diskusiją Neužstokite mums saulės - Giruzis.lt.

Pavadinime cituojamas graikų mąstytojas Diogenas, kurio akibrokštas Aleksandrui Makedoniečiui mums primena vieną iš esminių Antropoceno „pasiekimų“ – turto, įtakos, valdžios vertikalės statymas, vystymas mus padaro neįgaliais. Problema dar gilesnė ir tuo, kad vertikalė padaro neįgaliais ir verslo lyderius, politikus ir net valstybes. Globaliam pasaulyje įgalių lyderių skaičius nuolat mažėja, nes visąlaik rasime, kas yra didesnis, turtingesnis, įtakingesnis ir mes visi dažnai tarnaujame kažkam. Turtingųjų procentas vis traukiasi, o jų valdoma turto dalis tik didėja. Tokia matematinė lygtis tik su vos keliais nežinomaisiais galėtų atspindėti kiekvienos šalies ar vietovės hierarchijos / turto vertikalės lygį. Ir dar likusį potencialą pilietinei, mąstančiai ir atsakingai visuomenei.

Žmogaus sukurti įrankiai, mašinos, technologijos ir artėjantis dirbtinis intelektas – visa tai galima įvardinti kaip „prailgintos rankos“, kurios vystosi žymiai greičiau nei žemė planeta gali asimiliuoti. Vien dabar tik žmogaus sukurta materialybė (keliai, pastatai, mašinos lėktuvai ir t. t.) jau viršija visos žemės biosferos masę. Mes, žmonės, kurie sudarome menką dalį visos planetos bioįvairovės, savo „prailgintomis rankomis“ apraizgėme visą be išimties planetą, atimdami vietą iš kaimynų – bakterijų, augalų, gyvūnų ir t. t. Mes, žmonės, išmetam tiek atliekų, taip pat ir dujų pavidalu, kad nebelieka kuo kvėpuoti arba atmosfera tiesiog negali subalansuotai funkcionuoti, kad būtų gyvybei būtinos sąlygos. Dabar kėsinamės ir į intelektą, nematerialius dalykus.

Paguoda, kad skaitmenizavimas nepajėgus pakeisti žmogaus proto, mąstymo. Negali pakeisti ir emocijų – meilės, sąžinės, atsakomybės, rūpestingumo, grožio pajautimo. Skaičiai negali sukurti meno, puoselėti kultūros. Skaičiai negali pakeisti žmonių socialinių ryšių, kolektyvinio mąstymo ir bendruomeniško veiksmo. Gali užgožti, bet negali pakeisti.

Grįžtame prie diskusijos, kurią anksčiau įvardijau kaip praktinę seminarą studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“.

Sunku įvardinti išvadas ar rasti kažkokį bendrą vardiklį. Drauge su Žemartu svarstėme, kad kolektyviai mąstysime.... apie ką? Nagi apie verslo (maisto?) įvietinimą arba verslo atsakomybę už teritoriją. Deja, tema, matyt, tokia „futuristinė“, kad sugebėjome pakalbėti tik apie prielaidas – kaimo bendruomeninius santykius, užeivių ir autochtonų įsiklausymą ir sankirtas.

Ruošdamasis šiai diskusijai pasidžiaugiau, kad atradau priežastį, kas žlugdo dar vienur kitur užsilikusius kaimo (teritorinės) bendruomenės likučius. O gi piramidės principu funkcionuojančios asociacijos, pasivadinusios save Kaimo bendruomenėmis. Paradoksalu, kad jos patogios visiems – valdžios piramidė turi su kuo „kalbėtis“ ir aiškus įtakojimo objektas, o patys teritorijos gyventojai deleguoja, o iš tiesų permeta lūkesčius ir atsakomybę lyg ir išrinktai vietinei valdžiai, kuri neturėdama jokių resursų privalo kreiptis į valdžią, prašydami pinigų. Kurie, kaip žinome,  nėra dalijami veltui. Ir taip vietoje kolektyvinio darinio – bendruomenės, mes vėl įsiliejam į priklausomybės vertikalę.

Kaimyninių kaimų aktyvūs žmonės su kartėliu dalijosi savo prisiimtos atsakomybės našta. Kai nėra bendrystės, aktyvumo... Apatiškas, o kartais net piktdžiugiškas stebėjimas iš pašalies – puikus mūsų nuolatinio nepasitenkinimo valdžia veidrodis.

Tad kas yra bendruomenė? Bendruomenė – Vikipedija (wikipedia.org). Pacituosiu – savanoriškai susibūrusi žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius. Dar kažko trūksta – bendrų vertybių ir jausmų. Aiškiausias mini bendruomenės pavyzdys – šeima, susikūrusi abipusės meilės pagrindu ir puoselėjanti ateitį – tikslą. Jeigu vertybių ir jausmų nėra, įgyvendinus bendrą tikslą, dažnai šeima išsivaikšto. Sukurti šeimą trise jau sunkiau… Dėl daugelio aplinkybių. Čia ir slepiasi bendruomeninio gyvenimo efektyvumo, trapumo, trumpalaikiškumo ir kiti aspektai. Tad dažnai siekiant rezultato kuriam paternalistinius ar maternalistinius santykius, kitaip tariant, pasitelkiam valdžios, jėgos vėzdą, kad palaikytume dirbtinį bendruomeniškumą. Kam? Tam, kad gyvenimas būtų geresnis, gražesnis – toks, koks man atrodo.

Čia ir vėl prisimenu Redo Diržio akibrokštą studijuojant Dargužių kaimo kultūrinius laukus –„geriau gyventi savo susikurtame iracionaliame pasaulyje, negu kitų primestame rojuje“.

Ir vėl grįšiu prie Diogeno – „neužstokite man saulės“. Darosi aiškiau, apie kokį pavėsį kalbame.

Analizuojant valdžios neįgalumą, šie trys Diogeno žodžiai mums nuolat primins sudėtingą pusiausvyros paiešką tarp asmeninių ir bendruomeninių interesų.

Pratęsiant bendruomeniškumo temą, norisi pakalbėti apie „kaimynystės“ reiškinį. Du įvykiai paskatino minčių šėlsmą. Diskusijos šeštadienį du Dargužių kaimynai – Dalytė ir Jonas suteikė man Kaimyno vardą. Padovanojo ant tvarto durų nupieštą ožką, ant nugaros nešančią moterį su vaikučiu. Dar nežinau, ką Jonas turėjo galvoje tapydamas, o gal nieko neturėjo? Kaimynas Petras pakalbėjo apie kaimynystę su Ukraina. Lyg tyčia į šią išplėstą kaimynystės sąvoką sekmadienį įsiterpė kaimynas „batiuška“ iš  kaimyninės Baltarusijos. Savo apsėsto diktatoriaus logika kovojantis su išoriniu pasauliu.

Apimtas emocijų paraginau visus kaimynus – jeigu turite kaimyną mažaūgį putinką ar ūsuotą batiušką – sustabdykite dabar, rytoj gali būti vėlu. Nors puikiai žinau, kad lengviau paskambinti policijai ir apskųsti. Tą daro ir mūsų mėlynšvarkis narcizas, sukūręs monopolinį ryšį tarp Daukanto aikštės ir Briuselio.

Skaudžiai savo emocijas išreiškė gamtininkas  Mindaugas Lapelė, būdamas Žaliųjų idėjų festivalyje / mugėje (nesuprantu, kaip dera šie žodžiai...) Daukanto aikštėje: (8) Mindaugas Lapelė | Facebook, „jautiesi net ir ne statistu, bet dekoracija“. Ir vėl ir vėl norisi kartoti – Ei jūs ten, savo aukštybėse, neužstokite mums saulės.

2021-06-06
​Kaimynas Valdas

0 Comments

2021-05-14. Keičiamės mes, keičiasi ir mūsų pasaulis

14/5/2021

0 Comments

 
Picture
Tekstas yra iš socialinių ir filosofinių studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“. Visus įrašus galima rasti paspaudus čia.

Su jauduliu laukiu ateinančio šeštadienio. Mano „Iš vieno pasaulio į kitą“ studijos pasipildo vieša diskusija: (15) Diskusija-susitikimas „Kaip Dzūkijos sūrininkai keičia pasaulį" | Facebook.







​Pasitelkę kaimynus iš Dargužių, Krūminių, Puodžių ir Rudaminos kaimų ir VDU/VU profesorius mintyse atkartosime per dešimtmetį nueitą kelią – nuo gamtos prieglobsčio Kalvių miškuose ir pievose, prie tradicinio Dargužių kaimo, nuo sūrininkų bendruomenės kūrimo iki „Sūrininkų Namų“ verslo.

Atkeliavę į Puodžių apylinkes atradome ūkines veiklas, paremtas rūpestingumu ir atsakomybę už savo gyvenamą teritoriją.

Štai mano įžanginis šeštadienio diskusijos žodis:

​Gyvename Antropoceno ( Anthropocene - Wikipedia) paskutiniame amžiuje? Taip, jeigu pasak SNO 2018 metais paskelbto pranešimo mums liko ne daugiau kaip 10 metų, kad įvyktų radikalūs žmonijos pokyčiai. Kitu atveju XXI amžius bus žmogaus paskutinis amžius. 2020 metais SNO skelbia ekstremalią padėtį dėl klimato kaitos problemų. Dėl žmogaus veiklos jau dabar esame praradę 70 procentų bioįvairovės, energijos vartojimas per CO2 emisiją jau pakeitė ir vis greičiau keičia mūsų klimatą, aplinkos cheminė ir atliekų tarša alina mūsų ploną humuso paviršių.

Pasaulis mums davė skaudžią pamoką – Covid-19 pandemiją. Mano mėgiamas prancūzų filosofas Bruno Latour kalba – kokie pažeidžiami ir trapūs mes esame. Kaip griūna, atrodo, šimtmečiais gyvavusios normos ir taisyklės, kai kovojam (vis dar) su nematomu priešu. Nesuprasdami, kad jis yra mūsų svečias ir mes esame jo svečiai. Būtų kvaila ir gaila, jei mes iš šios pamokos nieko neišmoktume, svajodami grįžti į ankstesnį gyvenimą. Siekiant mūsų gyvensenos pokyčių, filosofas Bernard Stiegler pasiūlė naudoti AAA (anoniminių alkoholikų asociacija) metodą. Pažymėdamas, kad esame valdomi priklausomybių.

​
Būtų kvaila ir gaila, kad gyvendami (vis dar) gražioje žaliuojančioje ir žydinčioje Dzūkijoje, turtingoje laukine gamta, miškais, pelkėmis, upėmis ir ežerais, apsvaigę nuo vartojimo malonumų, viską paverstume smėlėta, betono takais išraižyta dykyne. Tai priklauso nuo mūsų.

Šiandien susirinkome pakalbėti, kaip atsiranda atsakomybė už savo gyvenamą teritoriją?

2021-05-14
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-05-02. Politikos ribos. Politikos istorinė santrauka

3/5/2021

0 Comments

 
Picture
„Les limites du politique“ – taip skamba IV knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skirsnis. Tų skirsnių iš viso IX. Tad yra visos galimybės iki metų pabaigos pabaigti šį savamokslių socialinių filosofinių studijų ciklą. Kaip ir žadėjau. Entuziazmas kartais blėsta, kartais ir vėl atgyja.

Ankstesniame tekste minėjau, kad studijuosiu valstybės (demokratijos???) neįgalumą spręsti socialinės nelygybės ir klimato kaitos klausimus.

Sąmoningai keleta savaičių nieko apie tai nekalbėjau, nes nenorėjau prisidėti prie choro prakutusių influencerių, kurie savo gana patrauklia rašliava į dulkes pradėjo trinti dabartinės vyriausybės pastangas suvaldyti, kovoti su pandemija. Kadangi iš prigimties esu pacifistas, tai netikiu, kad ši kova gali turėti sėkmingą pabaigą – stipriai nukraujuos abidvi pusės. Ir bet kokie politikai, atsidūrę šios kovos sūkuryje, tampa potencialiais savižudžiais. Kiek suprantu, savižudybės (kaip ir priklausomybių) prevencija – atviras kalbėjimas. Man patinka Šimonytė ir jos komandos atviras kalbėjimas. Man atrodo normalu, kad informacija gali keistis tris kartus per dieną. Man atrodo žmogiška sakyti – nežinau, jeigu tikrai nežinau. Ir nematau čia jokios komunikacijos problemos. Nebent kaip gerą komunikaciją vertintume demagogiją, melą ir išsisukinėjimą.

Bet nepatinka, kad nutylima, kas bus rytoj. Suprantu, kad žmogui būdinga tikėtis geresnio rytojaus ir ne šiandien geriausias laikas kalbėti apie rytdienos iššūkius. Bet jie yra. Kaip ir yra bloga vidinė nuojauta tos visuomenės kartos, kuri dar žada gyventi ilgus dešimtmečius. Kurie jau nebesvajoja kurti šviesią ateitį sau ir savo vaikams. Deja, mūsų senėjanti, vis dar išalkusi maisto, pramogų ir turto visuomenė to tiesiog negirdi, nemato. Ir tai irgi viena iš demokratijos problemų.

Bet grįžkime prie politikos ribų. Žodžio „politika“ etimologija politikos turi šaknis graikų kalboje polis – miestas (tik dabar supratau, iš ko kilęs Marijampolės pavadinimas – Marijos miestas?) Atsiradus miestams, susidarė gana didelės vieni kitų nepažįstančių žmonių grupės, kuriems iškilo tarpusavio sugyvenimo, agresijos, saugumo ir kitos problemos. Miestas pradėjo organizuotis – politinis organizavimasis. Kaip taisyklė, nuo pat pradžių miesto valdymas rėmėsi artimu santykiu su religija. Politinė valdžia susijo su religine valdžia. Žodis religija yra kilęs iš lotyniško religere – sujungti. Religija suteikė politinei valdžiai legitimumą, teisėtumą. Valdžia nuo dievo – kažkur girdėtas žodžių žaismas. Suteikiantis galią bausti, šalinti nepaklusniuosius.

Senovės Graikijoje, o po to – Romoje gimstanti demokratija įvardijo piliečius (teisingiau būtų sakyti – miestiečius, nes prancūziškai citoyenne, o angl. citizen – miestietis. Matyt Lietuvoje, kai atsirado žodis pilietis, miestų dar nebuvo – tik feodalų pilys), kurie turi teisę balsuojant spręsti miesto valdymo problemas. Bet ir tuo metu nei ne-graikai, nei moterys nebuvo laikomi miestiečiais, turinčiais balsavimo teisę. Kaip tik Romos imperijoje besivystant demokratijai atsirado krikščionybė, kuri pradžioje buvo opozicija valdžiai. Girdėtas dzūkiškas posakis „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas dievo – dievui“. Jėzaus žodžiai skamba truputėlį kitaip: „Atiduokite Cezariui, kas yra Cezario, o Dievui – kas yra Dievo“.

(Įdomu, kada ir kaip dzūkams Cezaris pavirto į ciesorių?)

Tačiau IV amžiuje iki tol mažuma buvę ir Evangelijos (ne smurtui ir valdžios, ir religijos atskyrimas) besilaikanti krikščionybė jėga ir smurtu ¡¡¡ tampa valstybės religija. Nuo to momento jau popiežius inauguruoja (suteikia dievišką valdžią) karalius ir imperatorius. Bažnyčia taip pat prisiima teisę bausti kitatikius – sveiki atvykę į baisiausius inkvizicijos laikus. Beveik tūkstantis metų prabėgo, kol valdingos krikščionybės pagrindus sudrebino mokslo atradimai. Spinozos saviraiškos laisvės idėja padėjo pagrindus naujos demokratijos pasauliui. Dar senovės Graikijoje sugyveno individualus gėris, kuris veda į asmeninę laimę ir bendrasis gėris, kuris užtikrina taiką ir harmoniją. Tačiau pirmasis neturi užgožti bendrojo gėrio. Aristotelis aiškino: jei individas ieško tik savo asmeninės laimės ir per jo egoizmą žlunga bendrasis gėris – tokį miestietį reikia pašalinti iš miesto.

Iki atsirandant vartotojų visuomenei tautinė valstybė stengėsi geriau ar blogiau užtikrinti tautos saugumą, prisilaikant tam tikrų moralės principų. Tačiau nuo XX amžiaus antrosios pusės pamatai sujudėjo. Vartotojų visuomenė ir modernusis individualizmas sukėlė ryškius prieštaravimus.

Šiandien demokratija / politika / valdžia susiduria su trimis sudėtingais klausimais:

- Narciziškas vartotojiškumas miestietį / pilietį verčia visuomenėje ieškoti tik naudos sau, negalvojant, ką jis gali duoti visuomenei, valstybei. Politika vis tebeieško kelių, kaip kurti bendrąjį gėrį.

- Išsitrynusios etinės ir moralinės bendrosios normos. Sekuliari Vakarų civilizacija praradusi bendrąsias vienijančias vertybes.

- Naujausia problema – globalizacija. Šalia individualaus egoizmo atsirado valstybių egoizmas, dominavimas. Globali ekonomika, ekologija ir technologijos prašosi bendrų žaidimo taisyklių.

Deja, mūsų tautinių valstybių XIX amžiuje susikūrusi sandara mums neleidžia susitarti, kad gyvename vienoje žemėje.

Neįgali valstybė, neįgali demokratija, neįgali valdžia – būtų netolerantiška su ja kovoti. Gal kurkime naują?
​

2021-05-02
- draugiškai, sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-04-10. Mus valdo pinigai. Manęs nebevaldys pinigai

10/4/2021

0 Comments

 
Picture
Pinigai vystosi, tobulėja, visa apima, užvaldo. Tai dar kartą patvirtina, kad žmonija vadovaujasi emocijomis ir jausmais, o ne racionaliu protu.

Atrodytų, kad pinigai – lyg gyvas organizmas, arba apie juos mes kalbame, lyg jie realiai egzistuotų.

Kažkada taip ir buvo, kai įsivaizduojam ant aukso maišo sėdintį karalių. Šiandien maišo nebėra, bet dar egzistuoja banke paslėptas aukso luitas. Bet tai nėra pinigai, tai aukso gabalas. Pinigai yra susitarimo reikalas. Kaip ir ekonomika.

Mano mylimas filosofas Bruno Latour pasiūlė pabandyti apibrėžti kurią nors mūsų gyvenimo sritį nenaudojant skaičių. Atrodo, kad tai neįmanoma. Paskutinius du šimtmečius žmonija skaičiavo ir skaičiavo, paskutinius du dešimtmečius kompiuteriai dar greičiau skaičiuoja. Atsirado naujas žodis – skaitmenizacija. Ir šios mintys jus pasiekia per skaitmeninį kompiuterį ir skaitmeniniu būdu. Paskutinį kartą laišką ranka rašiau Henrikui Gudavičiui į Aušrinės vienkiemį. Gavau irgi ranka rašytą atsakymą. Kad pasidalinčiau su kitais – suskaitmeninau, nuskenavau ir įkėliau į tinklalapį. Ratas užsidarė – viskas skaitmenizuota. Dar grįšim prie Latour pasiūlymo, dar bandysim kalbėti apie dabartį nenaudodami skaičių.

O dabar ir vėl apie pinigus. Tai nėra mano studijų objektas. Man tik įdomu, kaip pinigai užvaldo žmogų, kaip pinigai panaudojami dominuoti, monopolizuoti kitų gyvenimą? Man įdomu, kaip kuriami pinigai iš „oro“? Man įdomu sužinoti, kaip pinigai tampa valdymo įrankiu? Anksčiau valdė bizūnu, bet uždraudus fizines bausmes beliko pinigai. Kaip pinigai mane pajungia kito valiai. O per gyvenimą mane veda – nenumaldomas laisvės troškimas. Tad tariu sau, kad nenoriu turėti reikalų su tokiais pinigais. Noriu gyventi be pinigų. Kadangi visko pasidaryti pats negaliu, tai neišvengiamai bus pinigų pradžių pradžia – mainų ekvivalentas – gal tai bus „valanda“?

Kažkada su Indre Kleinaite (gyva.lt - įkvėpti kurti) svarstėme apie vietinių pinigų galimą atsiradimą Sūrininkų Namuose. Net ir pavadinimas jau buvo – 1 Spira (džiovinta). Tikiuosi, kad valgytojų-gamintojų bendruomenėje dar grįšime prie šios temos.

Pereisim prie liūdnos temos – apie neįgalumą. Apie šiuolaikinės valstybės neįgalumą spręsti klimato kaitos ir socialinės nelygybės klausimų. Tolerancija mus moko, kad ir neįgalūs turi teisę gyventi. Tad nebijokite, nesiruošiu versti valdžios. Bet ruošiuosi gerai apžiūrėti – ar tas karalius tik pusiau apsirengęs, ar visiškai  nuogas?

2021-04-10
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments
<<Previous

    Archyvai

    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.