SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra

2021-01-09. Progresas. Pauzė

10/1/2021

0 Comments

 
Picture
Paspausti „pauzė“

Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.

Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.

Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:

Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.

Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.

Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?

Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.

Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.

Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.

Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.

Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.

Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.

Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.

Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.

Draugiškai Valdas, 2020-08-21

Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.

Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė

Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo  transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.

Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa  mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.

Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.

Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas

​Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.

Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.


0 Comments

2021-01-04. Progresas

4/1/2021

0 Comments

 
Picture
Picture
Picture
Ir vėl į nuotykį. Socialinės ir filosofinės studijos. Pasidėjęs prieš akis knygą „Iš vieno pasaulio į kitą“ svarstau, kaip ją geriau suprasti ir perteikti kitiems? Prisiminiau neseną FB renginį: Tarpušvenčio filosofija #1 – Kodėl P. Ramus, o ne G. Bruno: R. Descartes'o „Samprotavimų apie metodą“ prielaidos. Prof. Gintautas Mažeikis. Jame Gintautas iliustravo mokymosi metodą: „pasiimkite Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir perskaitę ją suskleiskite į vieną puslapį. Tai bus epitoma. Po to išskleiskite kūrinį iki jo buvusio dydžio“. Susižavėjęs suskleidimo ir išskleidimo žodžiais, panaršęs internete radau Gilles Deleuze Le Pli – klostės sąvoką. Pasiskolinęs šią metaforą, „suskliausiu“ į klostes PROGRESO skirsnį (13-39 p.) ir kviečiu į pagalbą per sausio mėnesį „išskleidžiant“ šią temą. Gal pasisektų susiburti į viešą diskusiją ir drauge išvėdinti savo protą?

Suskliausti klostes, išskleisti vėduoklę, išvėdinti protą. Trys Vėduoklės žingsniai?

O gal suskleisti, užvožti per galvą – apsvaiginti. Išskleisti vėduoklę, gaivaus oro gūsis – atgaivinti?

Tema – PROGRESAS

​
Suskleista vėduoklė:

Civilizacija ir progresas

Prieš pradedant kalbėti apie progresą, norisi užsiduoti civilizacijos klausimą: kokiame pasaulyje mes norime gyventi? Mes jau nebegalime kalbėti apie savo pasaulį. Dėl technologinio progreso ir globalizacijos šiandien mes visi esame viename laive. Edgar Morin pasakė: „Mano tėvynė – visa Žemė“. Šiandien beveik kiekviena krizė tampa pasauline – ar būtų sanitarinė, ar ekonominė. Kai V amžiuje subyrėjo Romos imperija, tai buvo kataklizmas visam Vakarų pasauliui, bet jokio poveikio Indijai ar Kinijai. Šiandien žmonijos istorijoje žymus pasikeitimas – mes visi esame vieno likimo. Tačiau visi esame ir pasidaliję: ekonominė, socialinė nelygybė ne tik tarp kontinentų ir šalių, bet ir kiekvienos šalies viduje. Vienas ketvirtis žmonijos valdo tris ketvirčius pasaulio turtų. Ir šis santykis vis keičiasi turtėjančių naudai.

Taigi, kokios civilizacijos mes norime? Kokiomis vertybėmis remsimės? Kokią prasmę suteikiame savo veiksmams? Kaip mes reaguojame į precedento neturinčią ekologinę krizę?

Modernią žodžio progresas prasmę suformulavo mąstytojai Gotthold Ephraim Lessing (Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/gotthold-ephraim-lessing/), Anne Robert Jacques Turgot (Wikipedia, la enciclopedia libre – https://es.wikipedia.org/wiki/Anne_Robert_Jacques_Turgot). Iš vienos pusės tai – kritiškas realybės stebėjimas, paskatinęs mokslo ir technologijų pakilimą. Iš kitos pusės mitas – tikėjimas, kad mokslo vystymasis sąlygos moralinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šis modernybės mitas buvo gana populiarus iki 1930 m., kai dalis filosofų paneigė šią priklausomybę. Vienas iš jų – Victor Hugo. Mitas griuvo XX amžiuje. Du ypatingai žudikiški pasauliniai karai, žmonių naikinimo stovyklos, Nagasakio ir Hirosimos bombardavimas sugriovė visas iliuzijas. Dar niekad Žmonija nebuvo tokia barbariška. Mokslas ir technologijos ne tik kad nepaskatino moralės, bet atvirkščiai – tapo naikinimo įrankiu.

Protas ir išmintis

„Dar niekad mes nebuvome tokie technologiškai galingi ir kultūriškai niekingi“, – Edgar Morin. Išmintis, moralė beviltiškai atsiliko nuo proto – mokslo technologijų. Protingas – tai dar nereiškia, kad išmintingas. „Mokslo dėka mes tapome Dievais, nors nesame nusipelnę būti Žmonėmis“, – Jean Rostand. Šiandieninio mokslo pasiekimai ir jų nauda dažnu atveju palieka problemas ateičiai. Užtenka Černobylio pavyzdžio, nekalbant apie radioaktyvias atliekas, kurias ir šiandien nežinome, kur slėpti. Šiandien mokslas, pasikinkęs technologijas, įgavo tokį greitį, kad daugelis mūsų nebesugebame spėti drauge ir esame neviltyje. Kokia prasmė? Kur grožis? Meilė ir fantazmai? Modernumo šūkis „ateitis ir progresas“ mus apakino ir suteikė viltį, kad rytoj bus geriau, kad mokslas išspręs visas problemas. Ar įmanoma sinchronizuoti mokslą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką stop – kompiuteris išsijungia, kai paspaudi stop žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Antropocentrizmo ir gamtos sudaiktinimo istorija

Žmogaus ir gamtos atskyrimo procesas, prieš išplisdamas po visą pasaulį, prasidėjo Mesopotamijoje prieš 12 tūkstančių metų, kai mūsų civilizacija perėjo iš paleolito amžiaus į neolito periodą. Natūraliai atšilus klimatui mūsų protėviai iš medžiotojų – rinkėjų bendruomenės perėjo į sėslų gyvenimo būdą, kurdami kaimus, po to miestus, karalystes ir imperijas. Prisiminkime, kad paleolitinėje eroje žmogus buvo pasinėręs į simbolinį tikėjimą. Žmogus žinojo, kad yra sudėtinė gamtos dalis ir nėra skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jis tikėjo, kad ir augalai, ir gyvūnai tiek pat orūs, kiek ir žmogus. Pirmosios religijos buvo animistinės. Tikėjimas, kad gamta susideda iš matomo ir nematomo pasaulio ir yra gyvas organizmas. Tarpininkas tarp gyvo pasaulio ir negyvo – šamanas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su gamtos dvasiomis (medžio, vandens, akmens, gyvūno ir t. t.)

Įsitvirtinus sėsliam gyvenimo būdui, pagoniškos religijos palaipsniui nyksta ir atsiranda taip vadinamos didžiosios religijos. Įsitvirtina tikėjimas, kad nematomos dvasios gyvena ne šalia – gamtoje, bet Danguje. Tokiu būdu atsiranda vertikalė – apačioje yra gamta, viršuje – dievai, o tarp jų – žmogus. Visose antikos religijose stebime tą pačią hierarchiją. Žmogus lyg sodininkas įgauna misiją valdyti kosminę ir gamtos sferas. Žmogus išrinktuoju tampa Dievų paliepimu. Žmogus įgauna atsakomybę valdyti gamtą. Nuo to momento gamta nelaikoma gyvu organizmu, bet tampa aplinka aplink žmogų – gimsta antropocentrizmas. XVII amžiuje matematikas ir filosofas Renė Dekartas peržengia dar vieną etapą – gamta pradedama vertinti kaip medžiaga, kurią galime naudoti kaip resursą savo poreikiams. Žmogus tampa valdovas ir gamtos savininkas.

Šis redukcionistinis ir naudingumo principu paremtas mąstymas atvėrė kelius eksperimentiniams mokslams. Gimus šiuolaikiniam kapitalizmui, gamtinių resursų naudojimas tapo besaikis, be jokios atsakomybės gamtai. Taip gamta prarado savo magiją, praradom poetinį pasaulį. Gamta prarado šventumą ir tapo daiktu. Tuo pačiu žmogus tapo vienišas. Jei jis nėra gamtos dalis, tai kaip jis gali sietis su kosmosu? Kaip gyventi, kai neturi su gamta susietų šaknų? Kuo labiau nutolstame nuo gamtos, tuo labiau mus apima nerimas ir pažeidžiamumo jausmas.

Dar reikėtų grįžti prie sakralumo / šventumo sąvokos. Mūsų egzistenciją sąlygoja erdvės ir laiko dimensijos. Vadinamos primityvios tradicinės bendruomenės, gyvenančios ciklišku (metų ciklas) laiku, sakralizavo gyvenimo erdvę. Gamta – tai švento, dvasinio, nematomo pasaulio susitikimo vieta. Tad kosmosas ir visa gamta tampa šventa. Pradedant XVIII amžiumi, gamta nuvainikuojama ir valdoma tik žmogaus. Tad žmogus nesijaučia gyvenąs šventoje erdvėje, šventu tampa laikas. Iš cikliško gamtiško laiko žmogus pereina į linijinį laiką – turintį tikslą iš netobulo pasaulio sukurti tobulą. Šis laiko šventumas sudaro visų šiuolaikinių ideologijų pagrindą – progreso ideologiją, tačiau taip pat ir nacizmo ar marksizmo ideologiją, kurios mums nuolat žadėjo geresnį pasaulį. Tas pats ir su ultra-liberalia ideologija, kuri mums žada geresnį pasaulį daugiau gaminant ir daugiau vartojant.

Laiko šventumas krikščionybės ištakose. Biblija mums atnešė radikaliai naują idėją. Nepriklausomas nei nuo kosmoso, nei nuo laiko Dievo kūrėjas sudarė sąjungą su žmogumi. Ir šita sąjunga yra skirta pagerinti pasaulį. Šventas Augustinas V amžiuje savo darbe „Cite de dieu“ pagrindė šią biblinę koncepciją – sąjunga tarp žmogaus ir dievo. Ateistinė bendruomenė tiesiog perėmė šią pasaulio pagerinimo idėją išmesdami į pašalį religiją. Bet laiko sakralumo / šventumo sąvoka išliko tikint, kad progresas mus išgelbės ir tai suteikė žmonijai viltį.

Deja, ši viltis šiandien ištikta krizės. No future! – jau 1970 metais šaukė pankai. Šiandien krizės ritasi per pasaulį viena paskui kitą ir jaunoji karta dar garsiau šaukia – jūs atėmėte iš mūsų ATEITĮ.

Laiko sakralizacijos krizė mums suteikia progą atsikratyti progreso mito.

Žmogus ir aplinka

Dažnai kalbame apie aplinką, aplinkosaugą, tarsi gamtos pasaulis yra aplink žmogų. Gana arogantiška įsivaizduoti, kad žmogus yra visa ko centre. Froidas įvardijo tris nuolankumo pamokas žmogui, kurias pavadino „narcizo žaizdos“:
  • Kopernikas įrodė, kad žemė nėra visatos ir pasaulio centras.
  • Darvinas įrodė, kad žmogus nėra atskiras išrinktasis dieviškas kūrinys. Žmogaus ir žmogbeždžionės DNR kodas beveik sutampa.
  • Psichoanalizė įrodė, kad mūsų protas nėra laisvas, jam įtaką daro pasąmonė.

Nicolas Hulot kalba apie ketvirtąjį pažeminimą – Prometėjo gėdą, mes nebegalime suvaldyti progreso ir tapome mūsų sėkmės aukomis. Gal tai paaiškina, kodėl didelė dalis mokslininkų, intelektualų nekalba apie pagrindinį mūsų civilizacijos klausimą – ar išgyvens žmonija, ar išvis išliks gyvybė žemėje?

Žemės istorijoje įvyko du kokybiniai šuoliai:
  • Kai iš mineralinių medžiagų chaoso atsirado gyvybė, augalai, gyvūnai. 
  • Besivystant gyvūnijos pasauliui, staiga atsirado žmogus ir protas / sąmonė.

Ar įvyks trečiasis? Suvokti pasaulio prasmę?
Picture
Picture
Picture
0 Comments

2020-12-28. Pirmas įrašas – problema

28/12/2020

0 Comments

 
Picture
„Iš vieno pasaulio į kitą“ – tai gamtininko, politiko ir mąstytojo Nicolas Hulot ir filosofo Frederic Lenoir knyga, kurioje diskutuojama apie žmoniją šiuolaikiniame ekologinės ir sanitarinės krizės pasaulyje. Pažvelgti į žmogų, kaip į sudėtinę mūsų visų planetos dalį, suvokti jo klystkelius ir netektis. Atrasti kelią į prasmingą ateitį. 

Šiandien mano mokytojai – sociologas filosofas Edgar MORIN, filosofas Pierre RABHI, astrofizikas, filosofas, poetas Aurelien BARRAU, filosofas Frederic LENOIR ir gamtininkas, mąstytojas, politikas Nicolas HULOT. Turiu viltį atrasti ir kitus, taip pat ir Lietuvos sociologus ir filosofus.

Džiaugiuosi būdamas laisvas drauge su Jumis kurti kitokį pasaulį. Solidarų ir tausojantį pasaulį.

Prancūzų astrofizikas, filosofas, poetas, Grenoblio universiteto profesorius Aurelien Barrau  pastebėjo, kad neužtenka tik spėlioti ir diskutuoti apie mūsų laukiančias krizes ir kitus kataklizmus. Norėdami suprasti žmonijos civilizacijos kelią, turėtume iš etinės moralinės pusės įvertinti jau seniai ir gerai žinomus faktus apie žmogaus „nuveiktus“ darbus:
  • per du paskutinius šimtmečius žemė neteko 60 procentų savo miškų;
  • per du paskutinius dešimtmečius žemė neteko beveik pusės gyvūnijos pasaulio;
  • per du paskutinius metus kai kurios teritorijos neteko daugiau kaip pusės savo vabzdžių.

Visa tai – žmogaus agresyvios veiklos rezultatai. Šiandien mes gyvename šeštojoje gyvybės išnykimo mūsų planetoje eroje. Skirtumas tas, kad anksčiau gyvybės nykimo priežastys būdavo sąlygotos geologinių ir visatos pokyčių, šiandien – žmonijos, kuri užima tik šimtąsias dalis procento nuo viso gyvybės pasaulio žemėje.

Ir tai tik keletas paskutinių mūsų destrukcinės veiklos šimtmečių, kurie žemės istorijos požiūriu yra tik vienas mirksnis.
 
„Dar niekada žmonija nebuvo tokia technologiškai galinga ir kartu tokia trapi“ – citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“. Fizinį ir visuomenės santykių trapumą skaudžiai pastebime kiekvienas mūsų – daugiau ar mažiau paliesti COVID-19 pandemijos ir su ja susijusiu karantinu.

Mūsų žemės tarša ir išteklių eikvojimas nuolat auga. Negana to, pirmi klimato kaitos požymiai ir greitėjantys atšilimo pokyčiai dar labiau paskatins destrukcinį poveikį net ir  pasaulyje „viešpataujančiai“ žmonijai.

Kviečiu aktyviai dalyvauti, prisidėti prie temų nagrinėjimo, analizuoti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Išsaugant viltį, kad žmogaus išmintis ir sąmoningumas atvers naujus pasaulio horizontus.

Planuojamas diskusijų ciklo turinys:  
  • Civilizacijos progresas? Kaip civilizacijos ir technologinis progresas daro įtaką žmogaus būčiai, jo dvasiniam ir fiziniam pasauliui?  
  • Viskas yra tik malonumas. Vartojimo malonumai ir žmogiškasis džiaugsmas.
  • Pinigų viešpatavimas. Kaip mainų ekvivalentas tapo viešpataujančiu elementu.
  • Politikos ribotumas. Trumpalaikiai uždaviniai ir ilgalaikės problemos.

Kiti raktiniai sakiniai – asmeniniai poreikiai ir viešasis interesas; virtualus miražas ir realybė; nuo „vis daugiau“ prie „esu“. Suderinti unikalumą ir įvairovę. Suteikti prasmę.

- draugiškai, vis dar sūrininkas Valdas Kavaliauskas

0 Comments

2020-12-05. Mėlynstiebis narcizas pražydo

5/12/2020

0 Comments

 
Pradžioje dvi citatos iš Vikipedijos:
​
Narcizas (lot. Narcissus, angl. Narcissi, vok. Narzissen) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio narkao – svaiginu; žiedai turi stiprų svaiginantį kvapą. Daugiamečiai svogūniniai augalai. Stiebas ilgas, belapis, su plėvine makštimi pamate ir linijiškais pamatiniais lapais. Žiedai gana stambūs, pavieniai arba susitelkę po kelis. Sėklos juodos, rutuliškos arba kampuotos. Gentyje apie 50 rūšių; auga daugiausia Viduržemio pajūrio srities vakarinėje dalyje. Lietuvoje auginamos 3 rūšys: baltasis (arba poetinis), puokštinis ir geltonasis (arba tariamasis) narcizai (Narcissus pseudonarcissus). Išvesta labai daug veislių.

Mūsų narcizas ypatingas – mėlynstiebis. Tiesa, ne vienintelis, pasaulyje jų daugybė. Pasirodo, tai XXI amžiaus sparčiai besidauginanti veislė.

Pavadinimo kilmė. Senovės graikų mitologijoje pasakojama apie labai gražų jaunuolį, kurio vardas buvo Narcizas. Jis taip save mylėjo, kad aplinkui nieko nepastebėdavo ir vis žiūrėdavo į savo gražaus veido atspindį vandenyje. Tačiau už tai dievai jį nubaudė ir pavertė gėle, kuri savo žiedą yra pasukusi į šoną arba žemyn, tarsi žiūrėdama į veidrodį ar į vandenį.

Mūsų narcizas ypatingas – mėlynstiebis. Tiesa, ne vienintelis, pasaulyje jų daugybė.

Narcisizmas (pagal senovės graikų mitologijos herojų Narcizą, kuris įsimylėjo save išvydęs atspindį vandenyje; arba autoerotizmas) – asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi.

Froidas manė, kad nežymus narcisizmas būdingas kiekvienam žmogui, ir buvo pirmasis autorius priskyręs sąvoką psichologijai. Tačiau perteklinį jo kiekį žmoguje aprašė kaip patologinę savimeilę. Psichologijoje bei psichiatrijoje perteklinis narcisizmas pripažįstamas kaip asmenybės sutrikimas, vadinamasis Narcisistinis asmenybės sutrikimas. Paprastai narcisizmas veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Narcisistinė asmenybė formuojasi jau vaikystėje ir tam didelę įtaką turi vaiko santykiai su tėvais.

Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Dėl nuolatinio savęs lyginimo su kitais patiriamas nevisavertiškumo jausmas.

Terminas neretai naudojamas neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. Kartais taikomas elitinėms visuomenės grupėms apibūdinti. XXI a. dažnai vadinamas narcisizmo amžiumi dėl visuomenės susitelkimo į save.

Ilgai galvojau prieš rašydamas šias eilutes. Prisiminta vaikystės pasaka apie nuogą karalių palengvino apsisprendimą. Jei mūsų valstybės dvariškiai dėl vienų ar kitų priežasčių nemato nuogo kūno, tai laisvas vaikas tą nesunkiai parodo pirštu.
​
- draugiškai sūrininkas Valdas
0 Comments

2020-11-12. Bendruomenių jautrumas

12/11/2020

0 Comments

 
Picture
Picture
Šiandien jau nebežinau, ar dar galima kalbėti apie bendruomenių jautrumą / sąmoningumą klimato kaitos problematikai. Nemažai faktų rodo, kad žemės šiltėjimo procesai jau yra nesustabdomi. Matyt, teks kalbėti ir apie jautrumą, ir apie atsparumą.

Kai prieš kiek laiko su vienu žmogumi pasidalijau savo planais savo pilietinę visuomeninę veiklą skirti klimato kaitos problemai, išgirdau įdomų komentarą: štai Valdas iš kaimo glūdumos, didžiąją laiko dalį praleidžiantis fermoje su ožkomis arba sūrinėje, staiga išeina gelbėti pasaulio. Manau, kad šis komentaras puikiai atspindi šios problemos sudėtingumą:
  • Tai vyksta kažkur kitur ir mūsų tai tiesiogiai neliečia. Esame atskirti nuo realybės. 
  • Ne mūsų jėgoms išspręsti šį klausimą, būtini (net ir globalios) valdžios sprendimai. Vis gilėjanti valstybės ir piliečio atskirtis.
  • Prie viso to prisideda ir kaltės jausmas. Greta Thunberg pažadino mūsų bendrą ir individualią kaltę dėl ateinančioms kartoms paliekamų gamtos / aplinkos griuvėsių.

Visa tai sudėjus į krūvą apima bejėgiškumas ir atrodo, kad lengviausias sprendimas paslėpti galvą smėlyje ir lyg niekur nieko džiaugtis vartojimo malonumais.

Tad kaip paskatinti bendruomenių jautrumą / sąmoningumą klimato kaitos problemai? Nežinau. Todėl nutariau ir vėl tapti Pameistriu, kaip beveik 15 metų buvau Jean-Jacques sūrininkystės pameistriu plačiąja prasme.

Meistru pasirinkau prancūzų gamtosaugininką ir mąstytoją Nicolas Hulot. Šiandien jis mane veda per klimato kaitos labirintus, žmogaus ir visuomenės evoliucijos takais. Nicolas Hulot ir jo kolegos filosofo Frederic Lenoir paskutinis bendras darbas pavadinimu „Iš vieno pasaulio į kitą“ gana taikliai įvardijo mūsų šiandienos kelią . Mes šiandien ieškome kelio iš vieno pasaulio į kitą.

Nors ir kaip norisi matyti savo veiklos rezultatus, norisi pakeisti pasaulį, deja, mūsų galimybių ribotumas verčia apriboti tikslus. Mes galime kažką nuveikti – kad ir nedidelio, bet prasmingo. Rasti savo takelį.

Šiandien esame „Miesto laboratorijoje“, kurios vienas iš tikslų – suburti miesto valgytojų ir maisto gamintojų bendruomenę. Tai kokio pasaulio siekia Goda, Agnė ir kiti Antakalnio bendruomenės nariai? Kaip iki jo nukeliauti?

Esame apsupti filosofų ir sociologų, tad norime prasmingo pagarbaus santykio tarp gamintojų, valgytojų ir filosofų. Solidaraus ir pagarbaus bendradarbiavimo tarp mūsų ir gamtos. Tarp miesto ir kaimo.

Prieš pradedant analizuoti Miesto laboratorijos patirtį ir galimybes, noriu pasidalinti, kokias patirtis radau už Lietuvos ribų.

Chronologiškai.

1970 metai. Japonija. TEIKEI. Šis žodis reiškia „įsipareigojimas bendradarbiauti“. Šio judėjimo šaknys – 1950 metais aptikta stipri jūrinė tarša gyvsidabriu žuvyse ir vėžiagyviuose. O tai, kaip žinia, sudaro japonų virtuvės pagrindą. Ekologinės žemdirbystės asociacija, kuruojanti judėjimą TEIKEI, 1978 metais paskelbė 10 principų / vertybių, kuriais remiantis vystomas bendradarbiavimas tarp smulkių gamintojų ir valgytojų. Vienas iš jų – smulkių gamintojų kooperacija ir valgytojų sąmoningumo ugdymas.

1980 metais JAV ir Kanada. CSA (Communauty Suported Agriculture) – bendruomenės palaikoma žemdirbystė. Sistema, kai valgytojų savaitinio abonemento kaina priklauso nuo žemdirbio gamybos kaštų, o valgytojas įsipareigoja dalyvauti produktų distribucijos / pateikimo procese. Šio judėjimo šaknys – 1960-1970 metai „Back to the land“ – grįžimas prie žemės. Judėjimo atsiradimui darė įtaką krizinė situacija kaime, kai bankrutavo daugybė smulkių gamintojų, o valgytojai miestuose susidūrė su nepatenkinama maisto kokybe. Šūkiai – „tiltas tarp miesto ir kaimo“, „svarbu jausti valgytojų palaikymą“.

Remiantis Š. Amerikos patirtimi, 2001 metais Prancūzijoje gimė AMAP – valstietišką žemdirbystę palaikanti asociacija. Valgytojų įsipareigojimai:
  • Išankstinis produkcijos apmokėjimas,
  • Solidarumas, esant derliaus netekčiai,
  • Dalyvavimas valdyme.

Gamintojai: kokybiška ir įvairi produkcija, edukacijos-pedagogika, technologinis ir ekonominis skaidrumas. 

Formalizuoti santykiai – sutartis tarp valgytojo ir gamintojo. Tarpininkas – asociacija – dažnai turinti animatorių, finansuojamą iš viešųjų finansų.

2001-2010 metais judėjimas po truputėlį plečiasi į Pietų Ameriką – Brazilija, Aziją – Vietnamas ir, žinoma, į Lietuvą. Asociacija „Viva Sol“ 2006 metais įsikūrė siekdama skatinti miesto ir kaimo solidarumą.

„Viva Sol“ tuo metu taip ir nesugebėjo užmegzti formalaus santykio tarp valgytojų ir gamintojų, tačiau užmezgėme puikius savitarpio pasitikėjimo santykius.

Visi šie liudijimai rodo, kad standartiniai piniginiai ir rinkos santykiai nepajėgūs spręsti kritinių situacijų. Grįžtame prie solidarių bendruomeninių santykių.

Kaip tai atsitinka, kiek jie yra ilgalaikiai?

Kaip atsiranda daugybė puikių iniciatyvų, kurios dažnai užgęsta?

Tai galime suprasti atsiverdami, to tikintis ir iš kitų.

Šiandien atsiranda vis daugiau ir daugiau prielaidų, kai valgytojai ieško bendradarbiavimo su gamintojais:
  • Aktualėja klimato kaitos aspektai – maisto gamyba / perdirbimas šiandien atsakingi už beveik 1/3 viso išmetamo CO2.
  • Maisto pakuočių ir atliekų tarša užtvindo vis daugiau ir daugiau aplinkos.
  • Covid-19 pandemija diktuoja mūsų gyvenimo taisykles. Dėl karantino kilo graži Sūrio Lauknešėlių iniciatyva, kuri gyvuoja ir dabar.
0 Comments

2020-09-14. Svajonė, kuriai 30 metų

15/9/2020

0 Comments

 
Picture
O gal ir daugiau.

- vandenyje gali būti valtyje blaškomas audrų, vėjo ar įkalintas štilio...
- gali įsitempęs irkluoti iki išseks jėgos;
- gali įjungti birbiantį motorą ir įsivaizduoti nugalintis likimą;
- gali pagauti vėją ir skrieti per putojančias bangas.


Kol tėvai su draugais kažką šventė, mane jų vaikai nusivedė prie Eletrėnų marių ir įsodino į burinį laivelį. Atsimenu tik jaudulį, vandens purslus ir vėją. Tas atsiminimas lydi nuolat ir nuolat. Jau būdamas paauglys nugvelbiau „Daugų bobutės“ pasoginę maršką ir pasislėpęs siuvau burę. Irklinė gremėzdiška valtis tik krūptelėjo, marška driokstelėjo vandenin, svajonė nutolo dešimtmečiui.

„Perestroikos“ metais buvo daug magiškų žodžių – vienas iš jų man tapo „aistra“. Burlentė. Vasaros dienos praeidavo besižvalgant į medžių viršūnes – vos tik stipriau joms susvyravus – į mašiną ir prie Daugų ežero. Nesvarbu, kad pilna burna ir galva vandens, pamesti akiniai ir net apatiniai rūbai. Svarbu ir vėl atsistoti ant lentos, pakišti burę po vėju ir lėkti per baltai sūkuriuojančias bangas.

Ir vėl greitėjančiu tempu praskriejo dešimtmetis. O gal ir daugiau. Kai Rasa paklausė, kokios dovanos norėčiau gimtadienio proga, spontaniškai atsakiau – burės. Žvalgėmės į jas Trakų ežeryne, žiūrėjau youtube. Trakuose pasiplaukiojimas su kepurėtu kapitonu, vestuvine suknele ir putokšlio buteliu, o youtube – vartosi vėjyje akrobatai. Daugų ežere dar išbandžiau Kęsto guminę valtį su motoru. Nuostabią vasaros savaitgalio dieną nepamačiau nei vienos burės. Tai buvo tylaus apsisprendimo diena.

Skambinu Reginai su Kęstu į Daugus, sakau – iš Klaipėdos priekaboje išvažiavo laivelis, galime jį sutverti pas jus kieme?. Draugai mandagūs, nesako ne. Ir štai viduryje išpuoselėtos vejos, ant mažo tvenkinio kranto stovi burėmis pasipuošęs katamaranas Hobie Cat. Buriuotojas Irmantas apsikabinęs graudinasi, atsisveikina. Gal su geriausiu draugu, gal su gyvenimo svajone.

Pirmosios nuotraukos ir klausimas Reginos akyse. Visiškai netikėtai į gyvenimą įsiveržė burės. Kažką tai reiška.

Tradiciškai laivelį pagerbėm su šampano taure, pavadinom mano mūzos Rasos vardu. „Daugų burės – ką jums tai sako?“ – paklausiau būrelio draugų.


  • Daugai buriasi. Būriuojasi. Kažkam ruošiasi.
  • Daugų buriukės – avytės ir ožkytės.
  • Irklentės ir nardymas.
  • Baidarės ir kanojos.
  • Ateities ir verslo burės.

Ir pagaliau buriuotojų klubas – „Daugų burės“.

Šią žiemą pakviesime į Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnaziją – buriuotojų būrelio mokymus. O 2021 vasarą startuos su burėmis Daugų ežere. Tikiuosi, ir aš į vieną skriesiu įsikibęs.

Draugiškai Valdas,
2020-09-14

Picture
Picture
Picture
Picture
Picture
0 Comments

2020-09-11. „Oi, kaip aš noriu į Dzūkiją!“ arba turgaus prekeivio užrašai

14/9/2020

0 Comments

 
Picture
Europos aikštė, Vilnius. Keli prekybiniai autobusėliai ir palapinių eilė stebina stiklo kūbų gyventojus. Jei langai nebūtų tamsinti ir veidrodiniai, galėtume susimojuoti ir pakviesti nusileisti žemyn: užuosti lašinio ar sūrio kvapą, pasivaišinti krituoliais sodo obuoliais, pasilabinti su pavargusią šypseną bespaudžiančiu ūkininku.

 „Oi, kaip aš noriu į Dzūkiją!“ – išgirdau iš pasitempusios, pasipuošusios senolės. Pokalbis prasidėjo nuo sūrių, pievų, menkų žemių. Sukibirkščiavo emocijomis prakalbus apie šiųmetinę baravykų invaziją. Tamsūs akiniai išdavė, kad Meilutė Onutė menkai mato, bet jei koja užkliūtų už didesnio baravyko – jį apčiuoptų.

„Noriu rasti kokią senolę – draugę Dzūkijoje, kad galėčiau pabūti kelias dienas ar savaitę, pavaikščioti po mišką, ir kvėpuoti kvėpuoti pušynų oru...“

Pažadu jai, kad pagalvosiu, kol kas niekas neateina į galvą, nors pilnas kaimas žilagalvių kaimynkų.

Pristatau Meilutės Onutės telefoną, net ne mobilų, o fiksuotą – 8-5-2734701, jei kas nors galite padėti? Suvesti dvi bendraamžes, kad galėtų pabūti kartu. Pažinčių programėlė (bet ar jos veikia per fiksuotą telefoną?)  pasitarnautų gal ne tik ieškant aistringos antros pusės?

Kažkada satyrinis Varėnos laikraštukas mane pavadino Ryšininku. Truputėlį pyktelėjau ant jų, bet kiekvieni metai rodo, kad identifikavo tiksliai.

Geras draugas Kęstutis žengė dar toliau, sako – „tu sąvadautojas“. Šiaip žodis gražus, tik įgavęs pikantišką prasmę.

Buvau ryšininkas Dargužiuose, turguje Vilniuje prisiimu tą vaidmenį tarp miesto ir kaimo, tarp valgytojo ir gamintojo. Norėčiau tapti geru savo gyvenamosios teritorijos ryšininku.

Kaip mums trūksta tos antros, trečios ar ketvirtos pusės… Kad būtume laimingi.

Draugiškai Valdas,
2020-09-11

0 Comments

2020-09-01. Mano laisvės kelias

1/9/2020

0 Comments

 
Čia nebus apie Andriaus Tapino kelią. Kuris, beje, nuostabus pavyzdys, kaip su niekinėmis finansinėmis sąnaudomis įvyksta stebuklas. Tikiu, kad iš tokių stebuklų ir susidės ateities gyvenimas.

Mano laisvės kelias įdomus ir svarbus tik man. Kadangi dienoraštį rašau sau (na, ir dar kam nors...), tai ir vėl leidžiuosi į prisiminimų labirintą.
  • Laisvė nuo brolio. Vyresnysis brolis, pats to nejausdamas, nuolat kerštavo už tėvų jaunėliui Valdukui atiduotą dėmesį. Spaudė mane šiek tiek fiziškai, o dar labiau dvasiškai. Įskiepino kaltės jausmą. Atgaivos ieškojau romantinėse nuotykių ieškotojų knygose. Išsilaisvinau tik broliui mirus. Labai skaudėjo. Kaltės ar skolos jausmas liko.
  • Laisvė nuo mokyklos. Nors buvau geriausių klasės mokinių trejetuke, nuo 16 metų pradėjau rūkyti. Dažniausiai mokyklos tualete. Kitur buvo neįdomu. Ten sutikau visus mokyklos nedorėlius, kurie dažnai dalijosi įspūdžiais iš gyvenimo už mokyklos ribų. Pirmą kartą pasijutau šizofreniku – pamokose viskas puiku, bet svarbiausia pertrauka. Ten įdomu. Išsilaisvinau tik baigęs mokyklą. Be jokio skausmo. Be jokio jausmo.
  • Laisvė nuo dviveidiškos kasdienybės. Studijos Kaune ir pirmi darbo kaime metai lyg kaleisdoskopas. Teko bendrauti ir su profesonalais fanatikais dėstytojais, ir su komunistėjančia sudentija, ir su nuolatiniu juodu alkoholio vartojimu. Dirbant – bendravimas vyko su komunistais-nomenklatūrininkais, ir su ūkiniais vadovais, kurie gamina tik daugiau ir daugiau, visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis sąnaudomis. Antrą kartą pasijaučiau šizofreniku. Paviršiuje viskas gražu – potekstėje visiškai niekinis požiūris į žmogų. Išsilaisvinau tik išvažiavęs į Prancūziją.
  • Laisvė nuo nepilnavertiškumo. Kultūrinis šokas – per silpnas žodis apibūdinti būseną, kai pilnas ambicijų trisdešimtmetis iš 90 metų Lietuvos patenka į Paryžiaus Gare du Nord. Du metus sukandus dantis. Jokios šizofrenijos, tik noras bėgti. Ir niekada negrįžti. Išlaisvėjau, kai nuolankiai grįžau. Ir paprašiau Žan-Žako, kad jis būtų mano brolis.
  • Laisvė kam. Kurti. Kurti santykius su mylimu žmogumi, kurti bendrą buitį. Kurti kasdienį džiaugsmą. Taiką su gamta, su kaimynais, su savimi.
  • Atradau stalo knygą „Po pono ir tarno“ (Gintautas Mažeikis). Pridedu jos 11 puslapį apie dvi laisvės sampratas – Laisvė nuo ir Laisvė kam.
​
Draugiškai Valdas,
2020-09-01
Picture
0 Comments

2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės

22/8/2020

0 Comments

 
Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.
 
Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.
 
Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?
 
Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Ithaka. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.
 
Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.
 
Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.
 
Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
 
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gylyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.
​
Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.
 
Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.
 
Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.
 
Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.
 
Draugiškai Valdas,
2020-08-21
0 Comments

2020-08-01. Dalijimasis šiandien

3/8/2020

0 Comments

 
Dalijimosi savaitė, mėnuo, o gal visada?

Vis tie sūriai. Prisiminimai nuvinguriavo į „Mano guru“ kavinę Vilniuje, kur prieš kelerius metus kiekvieną sekmadienį vykdavo nei šis nei tas – Sūrių turgus. Keli suvargę, bet besišypsantys sūrininkai pagarbiai kraudavome ant kavos staliukų savo brangenybes (nuo žodžio „brangu“) ir laukdavome beprabundančių ar iš rytinių mišių grįžtančių vilniečių.

Vienas jų – mūsų pasaulį jau palikęs Romas S. Jis ne tik sūrius pirkdavo, bet ir mielai mus vaišindavo kavos puodeliu, vis kviesdamas pasidalinti sūrininkystės kasdienybe. Ačiū jam už tai. Dalintis – tai lengvinti rūpesčių naštą ir didinti džiaugsmą.

Vieną rytmetį Romui S. beperkant mūsų prabangiausią, t. y. brangiausią, sūrį „Ožkos bandą“, prisigretino dideliu dredų kuodu pasipuošęs, plastmasiniame maiše visą savo mantą ant pečių užsimetęs dar jaunas žmogus.

„Aš noriu šito sūrio...“ – nusukęs žvilgsnį į šoną sumurmėjo.

Romas besišypsodamas plačiu mostu jam ištiesė gerą puskilogramį sūrio.

Aš nežinau, ką daryti. Vėl atpjauti to sūrio Romui, o gal duoti kokį mažesnį ir pigesnį gabalą mūsų nelauktam svečiui? Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad tai Romo bendruomenės narys, jie šalia gyvena. Romas erdviame bute, o jis dar erdvesnėje gatvėje.

​Kurį laiką jaunuolis (apgailestauju, kad pamiršau vardą...) vis ateidavo su mumis pasilabinti, kartais tik pabarbandeavo į kavinės langą – žinodavau, kad reikia išnešti sūrio.


Kita, su sūriu susijusi istorija ne mažiau keista. Praeitos vasaros rytmetį beprekiaujant Tymo turguje prisistatė pusamžė, prancūziškai kalbanti moteris. Sako – važiuoju su savo Camping Car per Europą, galvoju, kur čia man sustoti nakvynei?

„Tai gal nėra problemų – važiuokit pas mus į sodybą, šalia yra miškelis, duosim sūrio – neprapulsit...“ – pasiūliau.

Grįžęs iš turgaus ir pavakariop pamatęs į kiemą sukantį autobusėlį prisiminiau, kad esu kažką nepataisomo padaręs. Rasa kraipo galvą ir nesupranta, kas čia darosi, o Izabel jau labinasi apsikabindama. Ma destination est  votre joie – atrodo, taip buvo užrašyta ant autobusėlio ir pripiešta visokių linksmų paveikslėlių. Iš jo dar išlipa lietuvaitė mergina su Latvijos rusu – pasirodo, ant Varšuvos kelio tranzuoja į Vokietiją. Ten nori apsigyventi. Ką gi, pažinsimės ir bandysime suprasti Isabelle (https://www.facebook.com/IsabelleAlexandrine), gyvenančią Šveicarijoje, buvusią karo žurnalistę, išsileidusią po Europą ieškoti kitų žmonių džiaugsmo. Su viltimi juo pasidalinti su kitais, ir tokiu būdu visą Europą padaryti džiaugsmingą. Na gal ne visą, bet bent jau tą Europą, kuri iš ankstyvo ryto (tiesa, dabar tik nuo 10...) renkasi prie kaimo krautuvės. 

Bevakarojant su sūriu pripasakojo ji mums labai daug ir prieš atsisveikindama miegoti paklausė – o kur gi jūsų džiaugsmas? Kas yra jūsų džiaugsmas? Laukė įspūdžių pilna bemiegė naktis vis beieškant atsakymo. Pusryčiaudami ir meilę minėjom, ir ožkas, ir sūrį. Atsisveikinant dovanų gavom mažą žibintą, kurį pakabinom ant balkio ir jis mums švietė vis primindamas keistą viešnią ir dar keistesnius jos klausimus. Atsakymų dar ieškau.

Praėjusio pirmadienio popietę mūsų kieman įsuko penkios toli gražu ne prasčiausios mašinos. Atvažiavo „Vadovų klubas“. Molio lipdymas ir Dalytės sūrių ragavimas Dargužių amatų centre ir štai jie pas mus. Trumpas vizitas į sūrinę ir tiesmukiškas klausimas – kaip gimė Lauknešėlių projektas? Visą valandą teko aiškinti, kad ir ožiukai gimsta savaime. Tereikia, kad kažkas pasėtų sėklą į pasiruošusią aplinką. Dar reikia išlaukti – ožiuko 5 mėnesius. Lauknešėlių įgyvendinimui – gal ir visus 10 metų.

Reikia savitarpio pasitikėjimo, reikia ir solidarumo – tai beveik pamiršti žodžiai mūsų nuasmenintame globaliame verslo pasaulyje. Reikia išmokti dalintis. Šį žodį radau atsisveikinant dovanų gautoje Klaus Schwab „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Dalijimosi ekonomika jau prie mūsų durų. Kaip ta giltinė stovi su dalgiu. Cituoju: „Uber didžiausia pavežėjimo paslaugų įmonė pasaulyje – neturi nei vieno automobilio. AirBnB didžiausia apgyvendinimo paslaugų įmonė pasaulyje neturi jokio nekilnojamojo turto.“

​
O taip, supratau: „Skrajojantis sūrių baras“ taps mažiausia pasaulyje sūrio valgymo paslaugų ir tūso įmone, neturinčia nei vieno restorano. Startuojam rugpjūčio 15 d. „Simpatija“ viešbutyje, Druskininkuose. Būtinai ateikite! Prie įėjimo dalinsimės kaukėmis. Išeinantys atiduos įeinantiems ir pan. 

Prieš rašant šį dienoraščio įrašą galvojau apie dalijimąsi sūriu. Prisimindamas plačią Romo S. šypseną ir ištiestą sūrį, šią savaitę noriu pakviesti visus Lauknešėlių valgytojus Nepažįstamajam (-ai) padovanoti sūrelį. Ir jei tai suteiks džiaugsmo, pasidalinti juo.

Aš į Jūsų užsakytą Lauknešėlį įdėsiu papildomą sūrelį ir paprašysiu... nežinau, gal Dovana, gal Šypsena? O gal tiesiog Sūris.

Draugiškai Valdas,
2020-08-01
Picture
0 Comments
<<Previous
Forward>>

    Archyvai

    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.