Paspausti „pauzė“
Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).
Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.
Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.
Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:
Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.
Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.
Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?
Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.
Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.
Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.
Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.
Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.
Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.
Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.
Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.
Draugiškai Valdas, 2020-08-21
Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.
Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė
Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.
Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.
Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.
Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas
Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.
Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.
Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).
Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.
Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.
Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:
Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.
Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.
Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?
Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.
Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.
Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.
Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.
Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.
Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.
Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.
Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.
Draugiškai Valdas, 2020-08-21
Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.
Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė
Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.
Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.
Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.
Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas
Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.
Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.
RSS Feed
