SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Keliaujantis / nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
    • Lauknešėlis verslui / šventei visoje Lietuvoje!
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra
  • Trijų ežerų HUB

2021-04-03. Mus valdo pinigai. Ofšoro fenomenas

3/4/2021

0 Comments

 
Picture
Net ir Vikipedija neduoda apčiuopiamesnio atsakymo, kas yra ofšoras. Kalba apie lengvatinio apmokestinimo įmones.

Šiandien apie ofšorą ir griūvantį valstybingumą iš Bruno Latour 2019 metų paskaitos perspektyvos.

Bruno Latour - Où atterrir ? : Comment s'orienter en politique - YouTube

Ši paskaita remiasi Bruno Latour knyga „Ou atterir? – kur nusileisti ar kur įsižeminti?“ Où atterrir ? - Bruno LATOUR - Éditions La Découverte (editionsladecouverte.fr).

Pirmiausia apie mūsų pasaulio turtingiausiuosius. Įvairūs šaltiniai sako, kad 1 procentas turtingiausiųjų valdo daugiau kaip 50 procentų mūsų planetos turto. Net per pasaulinę pandemijos krizę jie nuolat turtėja, tad situacija nuolat keičiasi.

Remdamiesi Zygmunt Bauman analize, prieš tai daug kalbėjome apie globalizaciją ir nacionalinių valstybių žlugimą. Šiandien į globalizaciją pažvelgsim, kaip į praeities fenomeną, kurį keičia ofšoro fenomenas.

Jei pažiūrėti atgal, tai globalizacija buvo teigiamas projektas – buvo bandoma įvesti vienodas žaidimo, t. y. prekybos ir laisvo pinigų judėjimo taisykles. Tai noras suvienyti pasaulį – kad ir kokia man nepatinkančia vartojimo prasme. Tuo pačiu kaip atgyvena nyko nacionalinių valstybių funkcijos, kaip tiksliai išsireiškė Zygmunt Bauman – joms patikėta viešosios tvarkos apsaugos funkcijos ir prekybos / gamybos / pinigų judėjimo aptarnavimo funkcijos.

Šiandien pasaulio galingieji suprato, kad šioje žemėje neįmanoma visiems sukurti rojaus. Paprasčiausiai tam nebėra (arba tuojau nebeliks) nei pakankamai gamtos resursų, vietos, ir dėl klimato kaitos, elementarių gyvenimo sąlygų.

Trumpo preziduojama Amerika aiškiai pasakė – mums visiškai nusispjauti į jūsų problemas „first America!“. Klimato kaitos problemos – tai ne mūsų rūpestis. Mes išgyvensime ir be jūsų. Taip Amerika paskelbė globalizacijos eros pabaigą.

Pasaulio galingieji pereina į ofšorą. Nukerta visus saitus su išore ir rūpinasi tik savo ateitimi. Turint galvoje, kad jų yra tik saujelė, vos 1 procentas, tai jiems visiškai nesunku taip padaryti.

Kaip jau visuotinai žinoma, kad visos „mados“ ateina iš Amerikos, tai nenuostabu, kad ir mes paskubomis bėgame paskui. Labai nesunku ofšorizmo (viešoje kalboje tai dažnai vadinama „burbulais“) daigus matyti kasdieniame gyvenime. Galų gale ir pandemija mus uždarė į burbulus.

Vieni pereina į kultūrinį ofšorą, kiti – socialinį, o ekonominis ofšoras nors ir neviešinamas , bet visuotinai paplitęs. Paprastai (o ir banaliai) tai vadinama – socialinė nelygybė.

Bet grįžkime prie Bruno LATOUR. Jis mano, kad nacionalinių ir netgi tautinių valstybių „atsigavimas“ susijęs su globalizacijos eros pabaiga. Žmonija tiesiog prarado iliuziją, kad vyksta bendras į gerėjančią ateitį nukreiptas projektas. Norint apsisaugoti šiame chaotiškame pasaulyje į areną vėl sugrįžta teritorinė, nacionalinė ar net tautinė suvereni valstybė – Jungtinė Karalystė, Lenkija, Vengrija, tendencijos ir apraiškos Vokietijoje, Prancūzijoje. Mes norime susikurti savo ofšorą, kiekvienas pagal savo pajėgumų ar intelekto mastelį.

Deja, yra viena didelė neišspręsta problema – negrįžtamas žemės resursų, mus supančios aplinkos nykimas. Ir aiškiai matome, kad nacionalinė valstybė nepajėgi spręsti šių problemų. Tad ir nacionalinių valstybių atgimimas – tai tik desperatiška nostalgija saugių ir ramių laikų, kaip „po mūsų nors ir tvanas“.

Bruno Latour pagarsino išskridusio lėktuvo metaforą:

„Su mažesnėmis ar didesnėmis iliuzijomis mes visi drauge išskridome į bendrą tikslą – globalų pasaulį, deja, lėktuvo kapitonas skrydžio metu pranešė: apgailestaujame – mūsų skrydžio tikslo nebeliko, turim apsisukti ir skristi atgal. Atsidusom, ką bedarysi? Po kiek laiko lėktuvo kapitonas ir vėl kreipiasi į skrydžio dalyvius – mes nebeturime, kur nusileisti. Nėra to gyvenimo, kurs buvo anksčiau.“

Tad mūsų dabartinį gyvenimą galima būtų pavadinti nuolatiniu skydžiu neturint, nežinant, kur nusileisti, ir mes nuolankiai stebime pasaulį pro lėktuvo iliuminatorių/langą.

Klausimas – ou atterirr? Kur nusileisti? Mums visiems.
Yra keletas hipotetinių variantų – apie juos vėliau.

2021-04-03
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-03-14. Pinigų karalystė. Valstybingumas – suverenumas

15/3/2021

0 Comments

 
Picture
Kad būtų galima suprasti, kaip pinigai, jų globalus judėjimas pakeitė valstybingumą,  reikėtų grįžti į valstybių kūrimosi istoriją. Zygmunto Baumano (Zygmunt Bauman. Globalizacija. Strofa. 2002) suglaustas modernios, kuri buvo moderni iki globalizacijos, valstybės aprašymas(96 p.): „Norint įvesti tvarką, reikia milžiniškų ir nuolatinių pastangų atrinkti, perkelti ir sutelkti socialinę galią, o tam savo ruožtu reikia didelių išteklių, kuriuos tik valstybė, turėdama hierarchinį biurokratinį aparatą, pajėgi surinkti, sutelkti ir paskirstyti. Įstatyminis ir vykdomasis moderniosios valstybės suverenumas neišvengiamai patupdytas ant karinio, ekonominio, ir kultūrinio suverenumų „trikojo“; kitaip tariant, valstybė į savo rankas perėmė išteklius, kurie buvo pasklidę po išsibarsčiusios socialinės galios židinius, o dabar jų visų prireikė valstybės administruojamai tvarkai steigti ir palaikyti. Veiksmingas tvarkos įvedimas neįsivaizduojamas be veiksmingo sugebėjimo ginti savo teritoriją nuo iššūkių, kuriuos iš išorės ir vidaus meta kiti tvarkos modeliai; be sugebėjimo subalansuoti sąskaitas ir sugebėjimo sukaupti užtektinai kultūrinių išteklių, kad būtų galima palaikyti valstybės tapatumą ir savitumą įskiepijant būdingą jos valdinių tapatumą.“

Valstybės nusavinimas. (102 p). Jei atidžiau panagrinėsime dabartines valstybes, kad ir mūsų Lietuvos valstybę, „<...> visos trys suvereniteto kojos jau suskaldytos. Be abejonės, labiausiai paveikė ekonomikos kojos sutraiškymas. Neįstengdamos subalansuoti sąskaitų, nacionalinės valstybės vis labiau tampa vykdančiomis ir įgaliotomis atstovėmis tų jėgų, kurių jau nebesitiki politiškai kontroliuoti.“

Iš Lotynų Amerikos atskambėjusi kandi analitikų nuomonė (paskelbta 1997 „Le monde diplomatique“) jau lengvai pritaikoma ir mūsų valstybei.

Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais – su savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba... Naujiesiems pasaulio (nebūtinai pasaulio, tai gali būti ir nacionalinės ar kitos teritorijos  šeimininkai – V. K. ) šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos administruoti reikalus jų naudai...(citatos pabaiga).

​Platesnis kontekstas ir detalesnė analizė – Zygmunt Bauman. Globalizacija. Strofa. 2002, nuo 92 iki 108 puslapio.

Prie šios temos dar grįšime, kai kelyje į Kitokį pasaulį nagrinėsime modernios valstybės „Politikos limitai (ribos, ribotumas)“.

Dar nebaigiant pinigų neišsemiamos temos – viražas į šoną. Kaip tie, kurie ne žodžiais kalba? Kaip jie keliauja iš vieno pasaulio į kitą? Jau esu rašęs, kad kitas pasaulis bus poetų pasaulis. Mano grupė fetišas „Feu! Chatterton“ poetiniais tekstais ir emocijomis keliauja iš vieno pasaulio į kitą.
​

Linkiu gero klausymo!

Kol nėra pasaulio 
Feu! Chatterton - Avant qu'il n'y ait le monde (Live acoustique)
Mano pasaulis
Feu! Chatterton - La Malinche
Naujas pasaulis
Feu! Chatterton - Monde Nouveau (Clip)

2021-03-14
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-03-07. Pinigai. Valdžia

7/3/2021

1 Comment

 
Picture
Atrodo, viską žinome apie pinigus, ir visi patvirtins, kad kažkam jų nuolat trūksta, o kažkam niekad negana. Pirmuosius priskirčiau prie tarnaujančių, atsiduodančių svaigiems vartojimo malonumams, antrieji valdantieji – šiandien pinigai tapę valdžios šaltiniu, įrankiu ir simboliu.

Dar reikėtų nepamiršti, kad egzistuoja „nelaimėlių“ kategorija (atsiprašau, kad skamba kažkaip niekinančiai, tikrai ne tai turiu galvoje). Apie juos kaimynas Arūnas iš Radžiūnų yra pasakęs – jiems niekas neišmeldė pakankamai Dievo malonės. Jiems nuolat trūksta pinigų bent būtiniausių poreikių patenkinimui. Ir jie jų užsidirbti dėl vienų ar kitų priežasčių tiesiog negali. Taigi jie priklauso nuo aplinkinių malonės. Vadinamajame vakarietiškame pasaulyje malonės suteikimo funkciją perėmė Valstybė – arba, kitaip tariant, viešuosius pinigus administruojanti išrinkta paskirta valdžia. Socialinė rūpyba. Oi, koks gražus žodis, savyje slepiantis daugybę labai gerų norų ir labai blogų pavojų.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Skeptras


​​Vienas iš jų – tai pinigų ir valdžios simbiozė. Kas valdo ir dalija pinigus, tas vienaip ar kitaip stiprina savo įtaką, valdžią. Nieko nenustebins pastebėjimas, kad valdžiai, kaip ir pinigams, žmogus neturi saiko. Kai kurių Dzūkijos savivaldybių „klestėjimas“ paremtas gerai žinančių kam ir kaip dalinti pinigus.

Taigi, remdamiesi Nicolo Hulot ir Frederic Lenoir diskusija, daugiausia kalbėsime apie pinigus valdžios rankose, taip pat apie norą nugriebti iš kažkieno tą valdžios lazdą su auksiniu burbulu ant jos ir skambiai trinktelėti į akmenines grindis: „Dabar AŠ vardan visuotinės gerovės teisingai padalinsiu pinigus. Mirtis karaliui – tegyvuoja Karalius!“

Pradėkime nuo žodžio – ekonomika. Pats žodis reiškia „tausojimą“ , o ne „eikvojimą“. Terminas pirmiausia buvo vartojamas, kaip santykių tarp darbdavių ir dirbančiųjų sušvelninimui. Kad nebūtų eksploatuojamas darbininkas, kad darbo jėga, kaip dabar ją vadiname – būtų tausojama. Ekonomiškai.

Dėl žingeidumo skaitau, ką rašo Wikipedija Ekonomika – Vikipedija (wikipedia.org). Ir supratau, kad šiandieniame pasaulyje darbininkų jau nebeliko, globaliame pasaulyje mikroekonomika jau nelabai įdomi, makroekonomika – tau jau kažkas didingiau. Nesvarbu, kad tas makro tik savivaldybė su 10 tūkst. gyventojų ar monopolinė įmonė su keliolika tūkstančių darbuotojų – viskas remiasi pinigų ir valdžios simbioze.

Iki pandemijos žaidimo taisyklės valstybėje buvo kaip ir aiškios:

Verslas siekia kuo daugiau pelno. Tai aiškiai parašyta ir įstatuose – pelno siekiančios įmonės, naudodamos žmogiškuosius ir gamtinius resursus (baisūs žodžiai tapę kasdieniu ekonomisto žargonu), valstybė ar valdžia siekia kuo daugiau „išlupti“ pinigų iš tų lupikų (t. y. verslininkų) ir kuo teisingiau perdalinti viešiesiems visuomenės poreikiams. Jei be emocijų analizuotume lietuviškos gerovės valstybės viziją, tai rastume seną ir nuvalkiotą populisto idėją – aš geras, paimsiu iš negero ir gerai padalinsiu. Ačiū. Būsime dėkingi ir ilgiems metams šlovinsime gerą „batiušką“. Jau turime du „batiuškas“ kaimynus, matyt, norime ir pas save turėti?

Pandemija viską (net ir ekonomiką) apvertė aukštyn kojomis ir šiandien netgi nereikia rinkti jokių mokesčių – spausdinu, kai aptingstu, tai skolinuosi – valstybė maudosi piniguose ir dalija kam nori, kada nori ir kiek nori. Pasaulio verslo monstrai – GAFA (Google, Amazon, Facebook, Apple) vis gilėjančios pasaulinės krizės metu vis labiau stiprina savo pozicijas ir per kelias dienas ar savaites uždirba papildomus vis dar trūkstamus milijardus ir niekaip nesugalvoja, kokį čia fondą įkūrus ir kam čia duoti tų keletą (kad ir šimtų) milijonų. Kad kurtų socialiai atsakingos ir besirūpinančios įmonės įvaizdį. Idėjų nedaug.

Lietuvoje mūsų prekybos monstrai ir vėl didina naujai statomų parduotuvių kiekį, laikas nuo laiko paverkdami ant valdžios peties, kad nuomininkai nemoka pinigėlių – reik ir mokesčius atidėti, gal ir šiaip paramą galima išpešti. Valdžiai smagu padėti. Kam tie mokesčiai, jei ir taip pinigų iki valios. Smulkieji paslaugų teikėjai sulindo į pogrindį. Bijo kaimynų, bijo valdžios, bet valgyti tai nori. Skamba apokaliptiškai – per krizę geriausiai gyvena finansiniai monstrai ir valstybė. Besaikiai pinigai sukuria besaikią valdžią – nelabai sunku nuspėti, kur tai veda.

Pats laikas ne kurti, bet įgyvendinti gerovės valstybę. Pražiopsosite istorinę progą, gerovės valstybės apologetai.

Tik norėtųsi, kad viešosios paslaugos egzistuotų ne tik valdžios institucijų algalapiuose. Jau tuoj bus metai, kai visų valstybinių institucijų durys uždarytos – paslaugos nuotoliniu būdu. „Su adata pyzdos neužkiši“ – dovanokit, čia ne aš, čia subartoniškis Vincas Krėvė- Mickevičius surado ir išspausdino Dzūkijos miškų proto ir iškalbos grynuolius.

Nicolas Hulot užduoda klausimą: ar nevertėtų iš įmonių įstatymo ir įstatų išmesti straipsnį apie pelno siekimą. Klausimas atrodo retorinis, bet yra istorinis. Kelti šį klausimą pinigų valdomam pasaulyje, tai tolygu Lietuvos gyventojams pasakyti, kad nuo šiol nebus ne tik privačių miškų, bet ir žemės. Čia jums Stambulo konvencijos svarstymas tik vulgarūs juokeliai.

Tad užduosime nuolat ir viskuo abejojančio filosofo klausimą – o jeigu?
  • O jeigu susitaikytum su mintim, kad uždirbi tada, kai dirbi?
  • O jeigu susitaikytum su nelinksma mintimi, kad kada nors tikrai mirsi?
  • O jeigu suprastum, kad jei pajamos viršija išlaidas, t. y. kišenėje visąlaik yra šlamančių (tai tais senoviniais laikais, kai pinigai maloniai šlamėdavo), tai jie uždirbti visų drauge ir turėtų būti išleisti bendriems visų poreikiams?
  • O jeigu suprastum, kad teritorijos, bendruomenės, kurioje gyveni, gerbūvis ir ateitis priklauso nuo tavęs, nuo visų čia gyvenančių ir atvykstančių?
  • Galų gale, jei suprastum, kad tavo gyvenimo kokybė tai ne kažkieno tau žadama gerovės valstybė, bet tavo ir kaimynų gerovė?

Tada būtų galima išmesti iš verslo įmonių įstatymo sąvoką – pelno siekianti įmonė.
Antras retorinis klausimas, kuris rytoj taps istoriniu – ar valstybė turi būti valdoma kaip verslo įmonė?
Kokį kelią nuėjo valstybingumas ir kaip jis tapo finansų pasaulio įkaitu?

Apie tai po savaitės, pasitelkiant ne tik aplinkosaugininką Nicolą Hulot ir filosofą Frederic Lenoir, bet mano ir vėl iš naujo skaitomą Zygmunt Bauman „Globalizacija“.


2021-03-07
- Jūsų sūrininkas Valdas

1 Comment

2021-02-21. Pinigų karalystė. Pradžia

21/2/2021

0 Comments

 
Picture
Dar net nepradėjus gilintis į Nicolo Hulot ir Frederic Lenoir diskusiją pinigų klausimu, galva pilna visokiausių emocijų, paaiškinimų, standartų, klišių – mes kiekvienas ir kasdien susiduriame su magišku žodžiu PINIGAI, kurių šiandien net nepačiupinėsi. Tai mūsų susitarimas. Kaip ir ekonomika.

Pirmiausia, suskamba džiaugsmingas 80-ųjų ABBA priedainis „Mani, mani“ Abba - Money, Money, Money (Official Video) - YouTube, po to išlenda ilgesingas sielvartingas Pink Floyd – „Maniiiiiiiiiiiiiii“.................... Pink Floyd - Money (Official Music Video) - YouTube. Tai dar kartą įrodo, kad manyje daugiau emocijų nei proto. Jaučiuosi, kad pasaulis apsėstas pinigų. Kviečiu išgirsti, kas buvo pinigai tuo laikotarpiu.

Mokyklinis išsilavinimas sako, kad pinigai – tai mainų ekvivalentas. Mainom daiktą į darbą, dar dažniau daiktą į daiktą. Anksčiau tai vadino spekuliacija, dabar barteriu. Prancūziškai pinigai – „argents“. Tai sidabras. Įdomu, kodėl lietuviškai „pinigai“ – pinigai? Kalbininkai aiškina, kad nuo vokiško „pfenig“. Bet tai viskas gilioje praeityje.

Sidabras ir auksas labai greitai tapo kaupimo galimybe. Nuo to momento žmogus nusprendė, kad jis gali tapti savo ateities šeimininku, gal net ir nemirtingu. Kuo daugiau sukaupsiu sau ir savo šeimai, tai ne tik sau užtikrinsiu saugią ir ilgaamžę ateitį, bet ir mano vardas bus amžiams įrašytas istorijoje. Vietiniai kaupikai statė dvarus ir rūmus, o jei dar nesibaigdavo pinigai, tai ir bažnyčią pastatydavo. Talentingesni užkariaudavo artimus ar tolimus kaimynus, imdavo duoklę pinigais ar darbu, kad įamžintų save Triumfo arka Paryžiuje. Bet ir tai viskas gilioje praeityje. Nebent buvę paskutiniai Europos pagonys dar vis stato kryžius pakelėse.

Atsiranda Bankas. Nuo visai gražaus itališko žodžio „banca“ – stalas. Už kurio sėdėdavo pinigų keitėjai. Klasikinis anekdotas kalba apie „aukso dulkes“, nuo kurių turtėja pinigų keitėjai. Turi daug daug čiupinėti, kad „prisitrintų“ kuo daugiau dulkių. Jų prisikaupus atsirado paskolų pasiūla ir paklausa. Tai tapo ekonomikos (mokslo?) pradžia ir „ekonominio“ vystymosi varikliu. Bet ir tai viskas seniai praeityje.

Ruošdamasis „pinigų karalystės“ studijoms, vakar išklausiau 2 valandų prancūzų tyrėjo Gael Giraud Gaël Giraud, Chief Economist at AFD - ID4D (ideas4development.org) paskaitą apie bankinius „produktus“ ir šiandieninio pasaulio makroekonomikos finansinius „vingius“, kad būtų galima atsispirti visa griaunančiai Covid pandemijai. Pasijaučiau lyg studijuočiau https://www.blockchain.com/ technologijas.

Jau nebežinau, ar tikrai noriu žengti į Pinigų karalystę? Bijau, kad galiu negrįžti. Užburtas graikiškų Sirenų arba lietuviškų Laumių.

2021-02-21
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-02-18. Mus valdo troškimai. Išvados

18/2/2021

0 Comments

 
Picture
Tema jausminga, emocionali ir kiekvienam vis kitaip suprantama. Mes kiekvienas skirtingas savo troškimais, džiaugsmu ir laimės siekiu. Tačiau mus vienija tai, kad vartojimo skatinimo technologijos, atsižvelgdamos į mūsų individualius ypatumus, nuolat mus gundo, ieško mūsų jautrių vietų ir pajungia vartojimo malonumams. Kaip patenkinti savo nenumaldomą laisvės nuo troškimą? Europos viešoje erdvėje dažnai girdžiu žodį GAFA – google, amazon, facebook, apple. Tai štai, mūsų kasdieniai draugai ir padėjėjai, jau valdantys didelę dalį mūsų gyvenimo.

​
Neužilgo sulauksim 5G, garsiai kalbam apie dirbtinį intelektą. Nereikia būti pranašu, kad nuspėtum, kaip tai paveiks mūsų kasdienį vartotojo gyvenimą. Ar neteks persikelti į Bruno Latour įsivaizduojamą GAFA savininkų „ofšorinę teritoriją“? Tik kad „bilietas“ ten brangesnis negu SpaceX kosminė odisėja.

Kita tema – „Pinigų karalystė“. Puslapių daug – nuo 61 iki 111. Bus įdomu.

2021-02-18,
Valdas Kavaliauskas

0 Comments

2021-02-07. Mus valdo troškimai. Zygmunt Bauman studijos

7/2/2021

0 Comments

 
Zygmunt Bauman. Globalizacija. Pasekmės žmogui. Strofa, Vilnius, 2002.

Šią knygą atradau prieš gerą dešimtmetį. Kiekvienais metais ją vėl naujai perskaitau. Ją reikėtų pastudijuoti kaip vadovėlį kiekvienam, gaminančiam ir norinčiam parduoti prekes, paslaugas ar kitas atrakcijas. Taip pat tiems, kurie kovoja su vartojimu ir mano, kad reikia gaminti mažiau, vartoti mažiau ir atsakingiau. Jau prieš 20 metų parašytos vadinamo „šiuolaikinio filosofo“ Baumano mintys tiksliai atskleidžia mus supantį vartojimo skatinimo pasaulį.


Ši knyga man įdomi ir dar viena erdvės ir laiko santykio interpretacija. Globalizacija – kaip gyvenamosios erdvės išnykimas. Verslo atitrūkimas nuo teritorijos.


Bruno Latour aktualizuoja globalizaciją įvesdamas „ofšorinės teritorijos“ terminą. Kai vienas procentas turtingiausiųjų praranda bet kokius saitus su likusiu pasauliu ir apsigyvena savo susikurtoje realybėje – „ofšorinėje“ teritorijoje.


Bet grįžkime prie mūsų temos „ Mus valdo troškimai“. Zygmuntas Baumanas man atskleidžia dar vieną vartojimo skatinimo aspektą, susijusį su mūsų troškimais – gundymą. Siūlau susipažinti su tekstu iš knygos „Globalizacija“, puslapiai 121-122.

Picture
Picture
Dar gilesni ir sudėtingesni klausimai analizuojami knygoje Zygmunt Bauman. Likvidi meilė. Apie žmogaus santykių trapumą. Apostrofa. Vilnius, 2007.

Ją kol kas suskleidžiau iki žodžių:


Gundymas-Geismas- Meilė- Seksas- Vaikas (tėvystė) ir visa tai, kad iš Homo faber per Homo sexualis taptume Homo consumens.

Atsižvelgiant į temos sudėtingumą, siūlau perskaityti visą knygą. Abidvi šias knygas, taip pat ir „Kultūra takioje modernybėje“. Apostrofa, 2015. Jau seniai atradau Varėnos viešojoje bibliotekoje – kokia nuostabi atgaiva beganant ožkas. Kai ieškau kelio iš vieno pasaulio į kitą.

2021-02-06,

Valdas Kavaliauskas

Picture
0 Comments

2021-02-02. Mus valdo troškimai. Pradžia

2/2/2021

0 Comments

 
Picture
„Troškimai yra Žmogaus esmė“, – Boruchas Spinoza.

Knyga „Iš vieno pasaulio į kitą“, antras skirsnis, nuo 39 iki 61 puslapio.

Susiskleidė iki žodžių:
Troškimas – Pasitenkinimas, Malonumas – Nusivylimas

Gražus lietuviškas žodis „troškulys“, dar gražesnė frazė – svaiginantis vandens troškulys.

Žmogus kaip „espece“ – rūšis neišgyventų, jei neturėtų troškimų. Valgymas ir dauginimasis – ko labiausiai trokštame. Tada ateina pasitenkinimas. Valgymo malonumas (šilta, saldu, kvepia ir t. t.) nuo pat pirmos dienos mus lydi visą gyvenimą, subrendus – dauginimosi troškimas, susijęs su pasitenkinimu, malonumu. Psichoneurologai yra identifikavę smegenų dalį, kuri, gavusi su valgymu ar dauginimusi susijusius impulsus, išskiria dopaminą – mūsų malonumo šaltinį. Norim valgyti vis dažniau, gausiau ir skaniau, norim atrodyti vis gražiau. Kiekvieną kartą, kai pajaučiam malonumą ar gyvybinių jėgų antplūdį, jaučiame pasitenkinimą. Nėra abejonių, kad pasitenkinimas yra labai svarbus žmogaus laimei. Tad pirmykščiam žmogui nelabai ko ir trūko. Šiandien, deja, ne viskas taip paprasta.

Šiandieninio gyvenimo malonumų troškulys įgavo ypatingą intensyvumą. Mes esame nuolat ir nuolat bombarduojami reklamos, žinių, socialinių tinklų, vaizdo žaidimų ir kitos informacijos, kurie skatina mūsų troškimus, kurie savo gausybėje tampa vis labiau ir greičiau patenkinami. Patiriame trumpalaikį malonumą ir vėl jau turime naują troškimo objektą. Vartojimo skatinimas paremtas troškulio skatinimu, greitu ir trumpalaikiu jo patenkinimu – trumpas malonumas, dažnai nusivylimas ir vėl naujo troškulio skatinimas.

Taip tampame savo troškimų įkaitu, kai nebepatiriame ilgalaikio džiaugsmo, nes esame nuolatinių troškimų būsenoje. Ir jei negalime patenkinti nuolat skatinamų troškimų – ateina nusivylimas.

Tai dar analizuosiu gilindamasis į Zygmunto Baumano „Likvidi meilė“ ir „Globalizacija“.

​Džiaugsmas – Liūdesys, Laimė – Nelaimė

Henri Bergson džiaugsmą apibrėžia kaip pergalę kažką įvykdžius. Tai didina mūsų gyvybiškumą, galią. Mes džiaugiamės, nes didinam savo Būtį.

Nuolatinis turėjimo malonumų skatinimas mums sukelia daugybę mažų džiaugsmų. Malonumas netrunka ilgai ir priklauso nuo išorinių dirgiklių. Apibūdindamas savo gyvenimą dažnai vartoju frazę – „nenumaldomas laisvės troškimas“. Ir dažnai užduodu sau klausimą – ar aš tikrai esu laisvas nuo nuolatinių išorinių dirgiklių, socialinių paskatų, kurios man sukelia nuolatinį troškulį? Nors esame pasiekę politinę laisvę, tačiau vis tiek likome vergais, savo aistrų vergais. Mokslo-technologijų progresas išoriniais dirgikliais dar labiau išplėtė ir įtvirtino mūsų vergystę.

Tuo tarpu ilgalaikis džiaugsmas kyla iš vidaus ir nėra priklausomas nuo išorės dirgiklių. Tris amžius anksčiau prieš Froidą, Spinoza genialiai įrodė, kad mes esame nuolat įtakojami savo troškimų, norų, raginimų ir t. t.

Be troškimų žmogus negalėtų egzistuoti. Spinoza pabrėžė, kad svarbu, kokia kryptimi nukreipti mūsų troškimai. Troškimai turėtų sietis su prasme, o per prasmingumą ateina atsakingumas. Spinozos „Etika“ išaiškina, kad yra troškimai, kurie mus „augina“ ir yra troškimai, nuo kurių mes nykstam. Tad troškimai gali atvesti į džiaugsmą arba į nusivylimą.

Laimė ir ilgalaikis džiaugsmas yra susieti vienas su kitu. Laimė kyla iš vidaus, iš būties, bet ne dėl išorinių veiksnių. Dualistinių santykių pasėkoje trumpalaikis džiaugsmas (kurį dažnai įsivaizduojam kaip laimę) kyla tada, kai nugalim savo priešininką. Jei būtume monistais, ieškotume laimės iš vidaus. 

2021-02-01,
Valdas Kavaliauskas
0 Comments

2021-01-24. Progresas. Išvados

24/1/2021

0 Comments

 
Visai neseniai atradau filosofą antropologą Bruno LATOUR (https://lt.wikipedia.org/wiki/Bruno_Latour). Jo šiandieninės situacijos apibūdinimas sudrebina iš vidaus – šiandien Žemė tarsi atsiskyrė nuo Žmonijos. Mes visi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę jaučiamės atsakingi, kad prarandame Žemę, ir jaučiamės kalti, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti.

Keturias savaites pašvenčiau „suskliausti“ ir „išskleisti“ knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skyrių „Progresas“. Išskleidžiant pasitelkiau Edgar Morin, Pierre Rabhi, Aurelien Barrau, Cyrile Dion įžvalgas ir padedant Frederic Lenoir – Barouch Spinoza, kuris nutiesė kelius pereinant į antrą skyrių „Mus valdo troškimai“.

Prisimenant Edgar Morin įvardijimą, kad žmogus kaip būtybė stovi ant trijų, tarpusavyje viena kitą nuolat įtakojančių kojų:
  • „espece“ – rūšis, gyvūnas
  • „individu“ – individas, asmuo
  • „societė/culture“ – visuomenė/kultūra.

Peršasi išvada, kad MTP (mokslo technologijos progresas) kurdamas daiktų ir vis daugiau nematerialių „daiktų“ tenkina mūsų kaip „espece“ ir „individu poreikius“, bet nustumia į paribį visuomenės sandaros / kultūros vystymąsi.

„Progreso“ skyriaus analizė man perša keletą išvadų:
 
I. Materialinis progresas
  • Su R. Dekartu prasidėjęs mokslo technologinis progresas ir jo įtakojamas materialinių vertybių pasaulis plečiasi po visą planetą. Tuo pačiu gilėja  ir socialinė ir turtinė nelygybė, ypač vadinamosiose „išsivysčiusiose“ ekonomikose.
  • Gamtos išteklių naudojimu paremta daiktų gamyba remiasi iliuzija, kad galime vartoti „be ribų“, nors gamtos ištekliai yra riboti.
  • MTP nuolat greitėja.
  • MTP praktiškai nekontroliuojamas. Dėl globalizacijos nebelikę nacionalinių svertų. O planetos mastu susitariama tik dėl laisvos prekybos konvencijų, bet ne dėl bendrųjų grėsmių, tokių kaip ekologija – tarša, bioįvairovė, klimato kaita.
  • Senėjimo ir mirties baimė verčia „draustis“ arba kitaip tariant „kaupti“.

II. Kultūra, visuomenės sandara
  • MTP smelkiasi į kultūrą, tačiau vėlgi tenkindama individualius poreikius.
  • Stagnuojantys vadinamieji „humanitariniai“ mokslai nepakankamai skatina kultūros ir visuomenės sandaros vystymąsi. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje per savo iliuzinius poreikius tampa MTP auka, taip pat praranda stabilumą ir gebėjimą spręsti bendrąsias problemas.
  • Visuomenės santykiai remiasi dualizmo / konkurencijos principu ir apsunkina kurti / rasti bendruosius sprendimus.
  • Humanitarinių mokslų vystymasis ir sklaida – raktas į kitą, t. y. solidarų ir tausojantį pasaulį.

P.S. Prieš keletą metų Dargužiuose iš Redo Diržio išgirdau apie trišalį futbolą. Per kaimo šventę su vietiniais vaikinais (nežinau, kodėl ne su merginomis?) netgi sužaidėme mačą. Kviečiu susipažinti: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/menininko-redo-dirzio-projektas-londone.
 
Trišalio futbolo taisyklės: http://www.surininkunamai.lt/piemens-dienorascarontis/archives/06-2016
Picture
Picture
0 Comments

2021-01-15. Progresas. Gyvenimo proza ir poezija

15/1/2021

0 Comments

 
Picture
Šią savaitę paskyriau nuotoliniam (anksčiau sakydavo neakivaizdžiam) bendravimui su filosofu savamoksliu ir žemdirbiu, agroekologijos įprasmintoju Pierre Rabhi.

Pierre Rabhi – kilęs iš Alžyro ir nuo 5 metų visą gyvenimą praleidęs Prancūzijoje jau vaikystėje pateko į dviejų pasaulių sandūrą, t. y. gyvenimas dykumos oazės mikro bendruomenėje, musulmoniškas tikėjimas ir staiga užgriuvęs vakarų civilizacijos pasaulis su krikščioniškuoju pragmatizmu. Filosofijos studijos, darbas Paryžiaus pramonėje atvedė prie daržovių lysvės, kurioje žmona Michel išperėjo 5 vaikus. Juos maitino ožkų pienu. Ožkų pieno sūrius mainė į druską ir duoną, taip pat į instrumentus, kuriais muzikavo vaikai.

Mano pamėgtas Edgar Morin sakė – nori ar nenori, bet yra gyvenimo proza, valgyt tai norisi, yra ir gyvenimo poezija. Pierre Rabhi gyvenime atradau neįtikėtinai daug poezijos. Neįtikėtinai daug grožio, gerėjimosi pasauliu ir harmoningo, prasmingo širdžiai mielo darbo.

Gal tikrai reikia rankas panardinti į žemę, pamatyti dygstantį augalą, pamelžti ožką ar karvę ir atsigerti šilto pieno, kad suprastumei, kokį gėrį atėmė iš mūsų progresas?

Gyvenimo prozos ir poezijos santykį gražiai iliustruoja Pierre Rabhi dažnai pasakojamas atsitikimas. Drauge su kaimynu pjaudami malkas namų židiniui, vakarėjant dienai Pierre pamatė nuostabų reginį – besileidžianti saulė apšvietė didingo medžio šakas, šviesos aureolė sudievino medžio grožį. Pierre kumštelėjo savo kaimyną, žiūrėk! „O taip, beveik 10 kietmetrių malkų“ – atsakė susižavėjęs kaimynas.

Taip ir savo kūrybiškumą galime nukreipti didinti malkų kietmetrių skaičiui, taip greitindami technologinį mokslo progresą, bet galime kurti ar atkurti grožį, galime puoselėti meilę.

2021-01-15, Valdas Kavaliauskas

Ankstesnis gėrėjimasis diena ir „šviečiančiais“ žmonėmis

Man patinka geltona spalva
2016-05-11

Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis „elektra“. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo, iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo, kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti, kad mokesčių jie tikrai nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu – pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.

Gana sapalioti, laikas keltis pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos, išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote, kaip dieną atskirti kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona ryški šviesa.

Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys – priklauso nuo to, kokie darbai laukia. Šiandieninės diskusijos objektas – kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam, kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.

Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi. Mano „Nokios“ ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona saulės šviesa.

Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to, kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.

Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora – atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis – šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas – tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją, kai buvau klausinėjamas, o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau – tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi – papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimties kiemų gyvenvietėje vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?

​Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę – Prancūzas. Gal dėl to, kad mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką – iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį „daugiakultūriškumas“. Tikėdamas, kad viskas, kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos su čekų baltuoju, du metus – šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui – ne. Ir ką jūs pasakysit? Rezultatas pranoko lūkesčius – atsako postmodernusis mičiurinietis.

Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo, kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie, matyt, instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo „o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi“. Žodžiai prancūziški, bet refrenas „mama“ grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys – pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo Sekminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa.

Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau, ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputį deklaratyvu, truputį provokatyvu, bet įdomu.

Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį „verslas“ iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: valstybės įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas. Ir vieni, ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni, prisidengę valstybiniu reikšmingumu, gamina (t. y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti – patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai. „Pypt“, – sako Laursas. Ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą „pypt“ ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.

O ką man daryti, jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja išvis dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako – turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia, kada atostogaujam, atsakom – kiekvieną dieną. Klausia, kada sunkiausia? Atsakom – kai nėra darbo, t. y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.

Klausia, ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažįstam keletą pavargusių tarnautojų, tai  mes jiems kartais padedam.

Klausia, kas jums patinka? Atsakau – man patinka šviečiantys geltona spalva.

Šios ir kitos mintys kilo svarstant, apie ką reikės kalbėti gegužės 14 d. Dargužiuose vyksiančioje diskusijoje „Man gera gyventi kaime?!“. Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos... Gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų…
0 Comments

2021-01-09. Progresas. Pauzė

10/1/2021

0 Comments

 
Picture
Paspausti „pauzė“

Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.

Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.

Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:

Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.

Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.

Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?

Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.

Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.

Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.

Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.

Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.

Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.

Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.

Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.

Draugiškai Valdas, 2020-08-21

Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.

Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė

Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo  transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.

Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa  mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.

Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.

Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas

​Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.

Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.


0 Comments
<<Previous
Forward>>

    Archyvai

    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.